Aleksandr Piatigorskij

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jis su šeima buvo išsiųstas dirbti į Urale esančią ginklų gamyklą – čia Mošė tapo vyriausiuoju inžinieriumi, o jaunasis Aleksandras įsidarbino fabrike darbininku.

Sūnus tėvo pėdomis sekti nesiruošė – mokykloje jam sunkiai sekėsi matematika, chemija ir fizika, todėl jis net du kartus buvo iš jos išmestas. Nepaisant to, atsiskleidė kiti Aleksandro gabumai – jis daug skaitė ir būdamas paauglys vien iš smalsumo išmoko lotynų kalbą.

1951-aisiais baigęs Maskvos universitetą, jis Stalingrade vidurinėje mokykloje dėstė istoriją, bet netrukus grįžo į sostinę ir įsidarbino Orientalistikos studijų institute. Čia Aleksandr Piatigorskij gilinosi į induistiką ir tamilų kalbą. Veikiamas Tartu dirbusio Jurijaus Lotmano idėjų, jis susidomėjo semiotika – dėka jų bendradarbiavimo susikūrė vadinamoji Tartu-Maskvos semiotikos mokykla.

Aleksandr Piatigorskij ir jo bičiulių dėmesys Rytų kultūroms kėlė įtarimų sovietinės valdžios pareigūnams, tad 1968 m. jis neteko darbo Orientalistikos studijų institute. Filosofas toliau skaitė filosofijos, psichologijos ir semiotikos paskaitas Maskvos valstybiniame universitete.

1972 m. represijų susilaukė Piatigorskio budizmo mokytojas Dandaronas, kuris pats ir keletas jo mokinių buvo nuteisti kalėti lageryje. Baimindamasis dėl savo saugumo, Aleksandr Piatigorskij 1974 m. apsisprendė išvykti į Izraelį, o iš ten persikėlė į Oksfordą Jungtinėje Karalystėje.

Nors pirmieji metai emigracijoje Piatigorskiui nebuvo lengvi, čia jis susipažino su tokiais mąstytojais kaip Isaiah Berlinas ir Leszekas Kolakowskis – jų rekomendacijos padėjo įsidarbinti Londono universiteto Rytų ir Afrikos studijų mokykloje. Per paskutiniuosius du gyvenimo dešimtmečius Aleksandr Piatigorskij ėmė rašyti prozą – kaip ir Albertas Camus, Jean-Paul Sartre ar Umberto Eco, jis peržengė filosofinio diskurso ribas bei prisijaukino grožinę literatūrą.

Aleksandr Piatigorskij skeptiškai vertino akademinį žargoną ir mokslinio pasaulio taisykles – jis buvo įsitikinęs, kad akademikai turėtų rašyti kuo mažiau, nes tai trukdo mąstymo procesui. Studentai pasakoja, kad jis niekuomet neturėdavo užrašų, o paskaitos vykdavo teatrališkai – pabaigęs pasakojimą, Piatigorskij auditorijoje užsirūkydavo, medituodavo smilkstančios cigaretės dūmuose, o tada... imdavosi naujos temos.

Jam netikėtai mirus 2009-asiais, britų leidinys „The Guardian“ teigė, kad Aleksandr Piatigorskij „buvo vienas svarbiausių savo kartos mąstytojų ir didžiausias Rusijos filosofas“.