Algirdas Kumža

Iki 1984 m. dirbo universiteto studentų profsąjungoje ir komjaunimo komitete, taip pat dėstė Teisės fakultete. Vėliau dirbo komjaunimo ir Lietuvos komunistų partijos struktūrose, o 1990 m. tapo Aukščiausiosios Tarybos deputatu.


1992 m. nusprendė baigti politinę karjerą ir tapo privačiu juristu. Vėliau Algirdas Kumža dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, konsultavo Prezidento Valdo Adamkaus patarėjus nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais. 2006-2008 m. ėjo nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Ukrainoje.


Algirdas Kumža pasakoja nuo pat vaikystės norėjęs būti diplomatu. Anot jo, tai labai keista, nes jo gimtajame kaime nebuvo nei televizoriaus, nei galimybės nuolat sekti pasaulio įvykius. Jis tvirtai žinojo, kad nori vesti taikos derybas ir savo darbais kurti gražesnį pasaulį. Tad kai sulaukė skambučio su pasiūlymu vykti į Ukrainą ir užimti ambasadoriaus pareigas, sutiko – tuo metu 47-erių Algirdui Kumžai tai buvo vienintelė dar neįgyvendinta vaikystės svajonė.


Algirdas Kumža pasakoja, kad sulaukus keturiasdešimties jį ištiko vidurio amžiaus krizė, tuomet jis ir susidomėjo alpinizmu ir pirmą kartą leidosi į kalnus. Šiai aistrai skirta jo knyga „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ – pasakojimas apie kopimą į vieną aukščiausių pasaulio viršūnių.


Algirdas Kumža teigia atradęs kuksando asmeninio tobulėjimo praktiką dar prieš keliolika metų, tačiau rimčiau ja nesidomėjo tik tada, kai užklupo rimtos sveikatos problemos. Kai alpinisto kuprinę pakeitė ambasadoriaus portfelis, Algirdą Kumžą ėmė kamuoti neramių kojų sindromas, neleisdavęs naktį užmigti ir pailsėti. Negelbėjo net tabletės – gyvenimo džiaugsmą sugrąžino iš naujo atrastas kuksando menas.


Algirdas Kumža pasakoja, kažkada ketinęs parašyti ir grožinės literatūros kūrinį, tačiau jaučiasi tam dar nepasirengęs. Be to, jis daug skaito ir mano, kad viskas jau parašyta ir jo indėlis nieko nepakeis – tai ir sustabdo impulsą kurti. Tuo tarpu parašyti atsiminimus apie darbo Ukrainoje metus neleidžia valstybės ir tarnybos paslapčių apsaugos įstatymas – o be šių detalių pasakojimas bus nenuoširdus ir prėskas.