Antanas Poška

Penkių metų Antanuką išvežė pas senelius, kur jis klausydavo senelio pasakojimų apie senovę. Vėliau šeima persikėlė į Papievių dvarą, o Antanuką išvežė pas gimines į Kiemėnus. Čia jis vasarą ganydavo, o žiemą eidavo į mokyklą. Mokykloje berniukui gerai sekėsi, ten jis susidomėjo esperanto kalba.

Nuo 1916 metų ėmė aktyviai reikštis esperantininkų veikloje Saločių miestelyje. Pradėjo rašyti eilėraščius, dramos vaizdelius. Su draugais ruošė vaidinimus ir juose vaidino. Pradėjo rašyti į spaudą, daug skaitė. Namiškiai nepritarė tokiai Antano veiklai, tai pagreitino jo apsisprendimą palikti tėvų namus.


Aštuoniolikos metų A. Poška  persikėlė gyventi į Kauną. Toliau rašė straipsnius, apsakymus. Dirbo statybose, o vakarais mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. Dvidešimtmetis dalyvavo esperantininkų kongresuose, keliavo po Europą.


1925 m. A. Poška su trim draugais dviračiais leidosi į pirmąją kelionę po Lietuvą. Vėliau Antanas pradeda domėtis motociklais, su draugais išsimokėtinai įsigijo motociklą ir juo keliavo aplink Baltijos jūrą per 12 valstybių.



Pamėgęs keliauti A. Poška nusprendė motociklu pasiekti Indiją. Ruošdamasis šiai kelionei, susipažino su kitu lietuvių keliautoju Matu Šalčiumi. Viena Belgijos motociklų firma davė nemokamai motociklą su sąlyga, kad kelionės metu bus reklamuojama jos produkcija.

1929 metų lapkričio 20 dienos rytą keliautojai pajudėjo Lietuvos pasienio link. Kelionė per Vokietiją, Čekiją, Vengriją, Jugoslaviją, Bulgariją ir Graikiją vedė prie Viduržemio jūros. Europoje keliautojus globojo esperantininkai, o tarp bendrakeleivių didėjo nesutarimai. Kelionės įspūdžius A. Poška aprašė knygose ,,Nuo Baltijos iki Bengalijos“. Motociklą nuolat reikėjo remontuoti, o nesutarimai tarp bendrakeleivių didėjo. Irane susirgo maliarija ir apie pusmetį turėjo praleisti Teherane. Ten Matas Šalčius paliko sergantį bendrakeleivį ir pardavė motociklą. Jų keliai išsiskyrė. Tik po pusės metų Poška pasiekė Indiją – atvyksta į Bombėjų. Indijoje įstojo į Bombėjaus universitetą ir studijavo antropologiją. Dalyvavo mokslinėse ekspedicijose (aplankė Kinijos Turkestaną, Baltistaną, lankėsi Nepale, Birmoje, aplankė Takla Makano dykumą, Andamanų ir Nikobarų salas) mokėsi sanskrito ir indų genčių kalbų, paruošė „Bhagavadgytos“ vertimą.


Į Lietuvą A. Poška grįžo tik 1936 metų pabaigoje. 1937-1938 metais aktyviai dalyvavo esperantininkų veikloje. Atgavus Lietuvai Vilnių Antanas Poška persikelia gyventi į Vilnių ir prisideda prie krašto lietuvinimo, padeda kurti lietuviškas bibliotekas.

Vokiečių okupacijos metais padėjo gelbėti žydus.

1945 metais A. Poška buvo suimtas, tardomas ir nuteistas 5 metams ir išvežtas į Komiją, vėliau išsiųstas į Kazachstaną, paskui į Kirgizijos Ošos miestą.

Iš tremties grįžo tik 1959 metų vasarą, apsigyveno Vilniuje. Daug rašė, vadovavo esperantininkų klubui, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Paskutiniais metais tvarkė savo turtingą archyvą, rengė spaudai savo knygas, tikslino savo biografiją, tobulino vertimus, susirašinėjo su senais bičiuliais.


Mirė Antanas Poška Vilniuje 1992 metais spalio 16 dieną. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.