Antanas Venclova

Jo sūnus – Tomas Venclova – Lietuvos disidentas, šiuo metu bene žymiausias pasaulyje lietuvių poetas, Jeilio universiteto profesorius.

Žmona – Eliza Račkauskaitė – buvo visapusiškai išsilavinusi. Jos tėvas – kilęs iš bajoriškos šeimos, todėl nesižavėjo dukters išrinktuoju Antanu Venclova, kuris buvo kairiųjų pažiūrų. Deja, požiūriai išsiskyrė ne tik tarp žento ir uošvio, bet ir tarp A. Venclovos bei jo sūnaus Tomo Venclovos, kuris po tėvo mirties paskelbė garsųjį Atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui ir emigravo iš Sovietų sąjungos.

Vis dėlto, Antanas Venclova nestokojo sūnaus pagarbos. „Mano tėvas Antanas Venclova buvo įsitikinęs komunistas. Aš jį gerbiau ir tebegerbiu kaip žmogų. Be ko kito, ištikimybės savo principams mokiausi ir iš jo. Bet dar jaunystėje, stebėdamas gyvenimą ir jame dalyvaudamas, susidariau kitokią negu tėvas pažiūrų sistemą“. Toji Antano Venclovos pažiūrų sistema buvo atvirai komunistinė, susidariusi klaidingai įtikėjus marksistiniais idealais.

Pastarieji atsispindėjo ir rašytojo kūryboje bei biografijoje. Jis dalyvavo delegacijoje, vykusioje į SSRS dėl tariamo Lietuvos priėmimo į SSRS. Pirmieji Antano Venclovos kūriniai pasirodė 1924-aisiais. To meto rinkiniams: „Sutemų skersgatviuos“ ir „Gatvės švinta“ būdingos avangardistinės nuostatos, socialinių kontrastų atspindėjimas. Vėlesniojoje poeto kūryboje (knygose: „Obelis kur augalota“, „Šalies jaunystė“, „Žemė gera“ ir kt.) išryškėja klasicistinei poezijai būdingi kūrybos bruožai, sovietinės tikrovės idealizavimas.

Jau šiomis dienomis išleistą poeto kūrybos rinkinį „Erškėtis“ (2009 m.) sudarė jo sūnus Tomas Venclova. Jaunesnysis poetas atrinko tuos kūrinius, kurie jam pasirodė besą gyvybingi ir dabar, istorinei epochai pasikeitus ir literatūrinei tradicijai aktualizavus kitus vardus.