Aronas Garonas

atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis nusprendė pasitraukti į Izraelį, kur ir nugyveno paskutinius savo gyvenimo metus.


Aronas Garonas 1951 m. baigė Vilniaus universiteto teisės fakultetą, tačiau tai netapo pagrindine jo profesija. Dar tarpukariu jis aktyviai bendradarbiavo su spauda. Daugiausia jo straipsnių ir vertimų pasirodydavo 1938-1940 m. žydų spaudoje – laikraščiuose „Folksblat“ ir „Ovnt-blat“, o 1940-1941 m. ėjo žurnalo „Štraln“ redaktoriaus pareigas.


1942 m., Antrojo pasaulinio karo metu, Aronas Garonas prisijungė prie 16-osios lietuviškosios divizijos. Pokario metais vėl ėmėsi mėgiamo žurnalisto darbo ir nuo 1946 m. ėjo jaunimui skirto žurnalo „Jaunimo gretos“ atsakingojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas. Šį leidinį Aronas Garonas paliko 1950 m. ir įsidarbino tuomet populiariame „Švyturyje“. Penkis metus jis dirbo žurnalo redaktoriumi, vėliau ilgą laiką buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Persitvarkymo metais, 1988-1990 m. jis tapo leidinio redaktoriumi. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992-1993 m. Aronas Garonas buvo laikraščio „Lietuvos Jeruzalė“ bendradarbis, rašė politinėmis, visuomeninėmis ir moralinėmis temomis. 1994 m. Aronas Garonas priėmė sprendimą emigruoti į Izraelį, kur nugyveno likusius penkiolika metų.


Lietuvių kalba išleista Arono Garono knyga „Vilnietiškas žydų pasaulis“. Joje talpinami jidiš kalba rašyti autoriaus tekstai, kuriuose atsispindi Garono meilė „Lietuvos Jeruzalei“, jo itin asmeniškas santykis su miestu. Prieškario Vilniaus vaizdus papildo  neatsiejama to meto žydų kultūra. Tai prarasto miesto gyventojo liudijimas, siekiant išsaugoti Vilniaus tuometinį paveikslą ateities kartoms.


Rašydamas apie sovietmečio Vilnių, Arono Garono tekstais rėmėsi kultūrologas, Vilniaus istorikas ir tyrinėtojas Darius Pocevičius.Pvz. remdamasis Garono pasakojimu D. Pocevičius rašo apie šiandienos ir tų laikų kovą su alkoholizmu. Aronas Garonas viename iš savo straipsnių buvo pateikęs tikslią XX a. septintojo dešimtmečio jo suvartojimo statistiką.