Aleksandras Macijauskas ir šiandien tebestebina: tai Kaune suorganizuoja "išprotėjusios fotografijos" parodą, tai kolegoms parodo tokių aktų, kuriais vieni žavisi, kiti baugščiai gūžčioja pečiais... O Aleksandras tuo metu galbūt ką nors cituoja iš savo mėgiamo "Šiaurės Atėnų" savaitraičio, - kad ir apie tai, jog visi menininkai dėl savo smalsumo keliaus į pragarą, - ir nuo savęs priduria: "Visais laikais žmogų labiau domino pragaras negu rojus. Kas yra rojus? Amžinas, nekintantis dalykas. Pragaras, tuo tarpu - žmonijos pažangos simbolis. Pažanga visuomet ateina per dramą".
Kai Antanui Sutkui teko amžinam atsisveikinti su savo mama, nufotografuoti šią tragišką akimirką pasikvietė Aleksandrą. Čia ir prasidėjo nepabaigiamas "Atsisveikinimu" ciklas. Vėliau Macijauskas sumanė "Atmintį": kapinės, nuo paminklu žvelgia buvusiųjų akys; veidai atspindi savąjį laiką: orūs, laisvi, sustingę, "pasinio" dydžio ir portretiniai, laisvėjantys ir įvairėjantys - smetoniški, sovietiniai, naujosios nepriklausomybės laiku... Dešimtmečiai ir šimtmečiai persirito per žmonių atvaizdus kapinėse. Macijauskas atkakliai stengiasi podraug su jais susigrąžinti buvusį laiką. Kartais juo grožisi, nes gyvenimas, pasitaiko, būna šiurpesnis už pačią mirtį.
O "Veterinarijos klinikose" rankoves pasiraitoję daktarai gelbsti visus, kas dar gyvi šalia mūsų. Rusų kritikas Viktoras Diominas išsitarė, kad "Klinikose" kaip tik ir matome tikrą mėšliną Macijauską. "Kaimo turguose" batai irgi minko srutas, tačiau J. Sasnaitytei iš Australijos, rašiusiai apie Macijausko knygą "Manoji Lietuva" (My Lithuania), 1991 m. išleistų Londone, jis ir toks atrodo pernelyg ornamentiškas: "Jo optimizmo filosofija labiau siejasi su idealizuoto socializmo laikotarpiu, o ne su dabartiniais rūpesčiais". Kaimo vaizdai jos vėlgi "nejaudina taip, kaip galėtu sujaudinti kovos už Lietuvos nepriklausomybę pateikimas". Ak tie Macijausko vertinimai iš "koviniu" ideologinių pozicijų...
Šios kovos rikošetai kliudydavo ir patį autorių. Penkiolika metu iš eilės būti kviečiamam į garsųjį pasaulinį Arlio (Prancūzija) fotomeno festivalį ir kaskart neperžengti "geležinės uždangos" - kiek turėjo susikaupti kartėlio, galbūt ir nevilties menininko širdyje! Susigrąžinta šalies nepriklausomybė pagaliau tą uždangų pakėlė, ir Macijauskas, senų pažįstamų Lucieno Clergue ir meno kritiko iš Prancūzijos nacionalinės bibliotekos Jeano Lemagny pamalonintas, savo pergalę Arlyje vis dėlto atšventė. Paskui užgriuvo laisvos, bet dar ekonomiškai neprakutusios ir bandančios demokratiškai tvarkytis tėvynės rūpesčiai. Taigi fotomenininkas vėl turi ką pakeiksnoti, nors širdies gilumoje išlieka optimistas - panašiai kaip anuomet, besikuriant Lietuvos fotografijos meno draugijai, vėliau pervadintai į Fotomenininką sąjungą, kai atrodė, jog Lietuvos fotografų jaunatviškas veržlumas neturi ribų, o Dievas - toli.
"Gal arčiau Dievo "Veterinarija"? Fotografijos scenos žiaurios, kaip žiaurus, neestetiškas yra gimimas - visko pradžia. Neestetiškas kaip mirtis. Gražios tik laidotuvės, bet jas sugalvojo žmogus, kad save pakylėtų, nuramintų", - kažkur tarp pragaro ir dangaus rymo Autorius. Iš panašių rymojimų gimė net dešimt ciklų ir serijų, kurie šioje darbų rinktinėje išsidėsto vienas paskui kitą. Į atskiras knygas kol kas susiformavo tik dvi temos: "Kaimo turgūs" (1992) ir "Gyventi" (1998). Pastarosios pagrindas - "Veterinarijos klinikos". Planuojama dar ir "Atmintis". O šiame rinkinyje matome visą Macijauską su visais jo mįslingais ir kurioziškais posūkiais. Čia neslepiama, kad meyų metais kaupdamas ir turtindamas atskirus ciklus Autorius mėgdavo šoktelėti lyg į šalį: pabūti Palangoje ("Vasara"), pasišokti vestuvėse ("Lietuviškos vestuvės") ar nubildėti į artimą Slovakiją ir tolimą Japoniją ("Užsieniuose"). Bet užvis mieliausi jam buvo ankstyvi rytmečiai Lietuvoje, kai su visa šeimyna burgzdavo į kokį nors kaimo turgų...
[…]
Kuo gi jaudina Macijauskas? Jis vienu metu ir juokingas, ir tragiškas. Kaip ir visi vaizduojamojo pasaulio keistuoliai tragikomikai - nuo J. Bcscho iki F. Gojos, gal ir S. Dali. Macijausko groteskiškumas, net siurrealizmas - lyg natūralus tikrovės atspindėjimo ir pervaizdavimo rakursas. […]
Pats Macijauskas šaukiasi pagalbon Gargantiua ir Pantagriuelį, kai reikia įrodyti, jog groteskas fotografijoje irgi turi teisę į žmoniškumą, jog dangus neatskiriamas nuo pragaro, o kūnas - nuo sielos. Kolegos jį vadina "šiurkščiu dramatiku". Bet ką šiandieniniame gyvenime reiškia žodis "šiurkštus", kai visur per kraštus veržiasi agresyvumas, o teroristas tampa kasdieniniu žinių iš pasaulio figūra?..
Formos požiūriu jo šiurkštumą filosofas Algirdas Gaižutis lygino su lietuviu liaudies skulptūrų sunkumu ir dramblotumu. Fotografijų cikle "Vasara" moterų kūnai veržte veržiasi iš kompozicijos. Apkūnumas - visuomeninės apatijos rezultatas? Galbūt. Bet už konkretaus laiko - bendra tendencija: fotografijos polinkis į negražų objektą, banalybę, į "nuobodulio estetiką" pomacijauskinėje kartoje - Alfonso Būdvyčio, Remigijaus Pačėsos, Vytauto Balčyčio, Snieguolės Michelkevičiūtės ir kitu. Nuo Rimanto Dichąvičiaus idealiu moterišku aktu iki Macijausko kūnu groteskijados - ištisa lietuviškos (ir ne vien lietuviškos) akto raidos epocha. Dar vienas jos žingsnis - Macijausko siūlomas požiūris: "Jeigu Dievas sutvėrė žmogų, kodėl jo vienos dalys yra "žemesnės", o kitos - "aukštesnės", kodėl jaunatvė - gražu, o senatvė kelia pasidygėjimą?" "Kūnas šiandien suprantamas kaip aukšto lygio debatų objektas, - rašo J. Pultz knygoje "Fotografija ir kūnas" ir pataiko į lietuvišku diskusijų centrą, nes joks kitas žanras Lietuvos fotografijoje ir seniau, ir dabar nebuvo taip smarkiai puolamas kaip aktas. Galbūt dėl to lietuviams pavyksta pernelyg neskubant geriau prisitaikyti prie konservatyvaus visuomenės skonio ir išlaikyti kokybės ženklą. Bet ar ilgam? Bulvarėjančios spaudos ir televizijos fone Macijausko fotografija - noras išlikti laisvam, bet su kokybės ženklu. O jei kada "paspjaudome" į jo "erotomaniją", tai, pasak Autoriaus, "spjauname į save".
Toks yra Macijauskas - nesuprasi, kada jis rimtas, o kada prisidengęs juokdario kauke, ypač per "Išprotėjusios fotografijos" perfomansus. Bet visada kiaurai žvilgsniu perveriantis kitą - kaimyną, nepažįstamąjį gatvėje ar net ištisą jos minią. Net pompastiškas socializmo metu demonstracijas jis sugebėjo paversti karnavalu: "Prievarta suvaryti į demonstraciją pradžioje išgeria, kad "sušiltu", vėliau jie šoka ir dainuoja okupantui, po to eina į bažnyčią ir meldžiasi kitai ideologijai",
Esame, kokie buvome, ar iš esmės pasikeitėme keliaudami į europietiško spektaklio visuomenę? Ir apskritai, ar žmogus keičiasi? Ar begali keistis Macijauskas, jeigu mano, kad "meno kūrinyje, kaip ir žmoguje, turi išsitekti viskas - nuo keiksmažodžio iki subtiliausios gaidos"?

Skirmantas Valiulis