Borisas Pasternakas

Maskvoje menininko ir pianistės šeimoje. Borisas turėjo dvi seseris (Žozefina ir Lidija) ir brolį Aleksandrą. Bute, kuriame gyveno Pastenakų šeima, vykdavo koncertai, čia rinkdavo žymūs to meto žmonės, tarp kurių buvo Levas Tolstojus, Sergejus Rachmaninovas, Isakas Levitanas.

1903 m. Borisas Pasternakas susipažino su kompozitoriaus Aleksandro Skriabino šeima. Būdamas 13 metų būsimas rašytojas pradėjo kurti muziką (išliko dvi sonatos fortepijonui). Borisas šešis metus mokėsi muzikos, tačiau supratęs, kad neturi absoliučios apklausos, muzikos pamokas metė.

1903 m. jodinėdamas nukrito nuo arklio ir sulaužė koją. Vėliau, lūžiui neteisingai sugijus, šiek tiek šlubavo, nors stengėsi tai slėpti. Dėl šio įvykio buvo atleistas nuo karinės tarnybos.

1909 m. baigė gimnaziją ir įstojo į Maskvos universitetą istorijos ir filologijos fakultetą. Pradžioje studijavo teisę, vėliau filosofiją. 1912 m. už motinos sutaupytus pinigus Borisas vasaros semestrui išvyko į Vokietiją, į Marburgo universitetą. Vėliau filosofijos studijas metė ir išvyko į kelių savaičių kelionę po Italiją. Grįžęs į Maskvą, 1913 m. baigė universitetą.

Pirmuosius eilėraščius parašė 1909 m., tačiau išspausdino tik 1914-1916 m. Norėdamas įsilieti į literatūrinį Maskvos gyvenimą ir suartėti su literatais, Pasternakas įstojo į poetinę literatūros grupę „Lyrika“. 1922 m. pasirodė poetą išgarsinusi eilėraščių knyga „Mano sesuo - gyvenimas“. Tuo pat metu susipažino su Vladimiru Majakovskiu, su kuriuo 1920-1927 metais priklausė literatūriniam judėjimui „Kairiojo meno frontas“ (ЛЕФ).

1931 m. Pasternakas išvyko į Gruziją. Gyvendamas Gruzijoje daug rašė, vertė  Šekspyrą, Gėtę, Šilerį. Nuo 1934 m. poetas vertė visą gyvenimą - tai buvo nuolatinis pragyvenimo šaltinis.

20-ųjų pabaiga - 30-ųjų pradžia  - laikotarpis, kai sovietai pripažino Pasternaką ir jo kūrybą. Jis aktyviai dalyvavo Rašytojų sąjungos veikloje, o pirmajame suvažiavime N. Bucharinas net siūlė paskelbti Pasternaką geriausiu Tarybų sąjungos poetu, tačiau 1936 m. viskas pasikeitė - jis kaltinamas, kad jo poezija ir pasaulėžiūra „neatitinka epochos“. Tai buvo Pasternako atskyrimo nuo literatūros pradžia.
1935 m. Borisas Pasternakas parašė kelis laiškus Stalinui, kuriuose užstojo Anos Achmatovos vyrą ir sūnų. Dėl šių laiškų jie buvo paleisti iš kalėjimo.

Garsųjį romaną „Daktaras Živaga“ Pasternakas rašė 10 metų (baigė 1955 m.). 1958 m. romanas buvo išspausdintas užsienyje ir už jį rašytojui skirta Nobelio premija. Rusijoje šis romanas sulaukė tiek valdžios, tiek kai kurių rašytojų kritikos. Pasternakas buvo pašalintas iš Rašytojų sąjungos. Tik 1988 m. romanas buvo paskelbtas žurnale „Naujasis pasaulis“. 1989 m. Nobelio premijos medalis buvo Stokholme įteiktas poeto sūnui Eugenijui Pasternakui.

1921 m. Pasternako tėvai išvyko iš Rusijos. Rašytojas visada palaikė glaudžius ryšius su savo šeima ir su kitais emigrantais, tarp kurių buvo ir Marina Cvetajeva. Su ja poetą siejo „laiškų romanas“.

1922 m. Pasternakas vedė dailininkę Eugenija Lurje. Po metų jiems gimė sūnus Eugenijus (mirė 2012 m.).
Po dešimties metų Pasternakas nutraukė pirmąją santuoką ir susituokė su Zinaida Neigauz. Su ja ir jos sūnumi 1931 m. išvyko į Gruziją. 1938 m. jiems gimė sūnus Leonidas (mirė 1976 m.). Zinaida Neigauz mirė nuo vėžio 1966 m.

1946 m. Pasternakas susipažino su trečiaja savo gyvenimo moterimi - Olga Ivinskaya (1912-1995), kuriai skyrė daugumą savo eilėraščių ir vadino savo „mūza“.

Borisas Pasternakas turi keturis anūkas ir dešimt provaikaičių.

1952 m. Pasternakas patyrė širdies priepuolį. Mirė 71-erių metų Peredelkino nuo plaučių vėžio. Palaidotas Peredelkino kapinėse.

Romanas „Daktaras Živaga" buvo ekranizuotas. 1965 m. JAV (režisierius David Lean) ir 2002 m. Rusijoje (režisierius Giacomo Campiotti).