Šarlis Pero (Charles Perrault)

sausio 12 d. Paryžiuje parlamento teisėjo šeimoje. Buvo jauniausias iš septynių vaikų. Pero šeima stengėsi suteikti vaikams gerą išsilavinimą, todėl būdamas aštuonerių metų Šarlisa buvo išsiųstas į kolegiją Prancūzijos šiaurėje. Tačiau jaunuolis nebaigė studijų ir nusprendė imtis teisininko karjeros. Labai greitai ir tai jam nusibodo ir jis pradėjo dirbti tarnautoju brolio, garsaus to meto architekto, Klodo Pero kontoroje.

Nepaisant to, kad Pero buvo produktyvus rašytojas, jo kūrinių, išskyrus pasakas, beveik neišliko.
Pirmas literatūrinis bandymas - komiško stiliaus poema „Trojos sienos, arba Burleskos atsiradimas“ - pasirodė 1653 m. Pripažinimo ji nesulaukė, tačiau tai buvo Šarlio Pero literatūrinės karjeros pradžia.

Šarlis Petro išgarsėjo 1697 m. pasirodžius „Motušės Žąsies pasakoms“, kurias sudarė 7 perdirbtos liaudies pasakos ir viena pasaka, kurią parašė pats Pero. Šis kūrinys pelnė rašytojui pasaulinę šlovę.
Manoma, kad būtent Šarlio Pero dėka liaudies pasakos pateko į „aukštąją“ literatūrą. Jo pasakos turėjo įtakos ne tik pasaulio literatūrai. Jos žymi pasakų tradicijos pradžią. Po Šarlio Pero šią tradiciją perėmė Broliai Grimai ir Hansas Christianas Andersenas.

Šarlis Pero buvo to meto įtakingo valstybės vyro Žano Kolbero patikėtinis ir turėjo nemažą įtaką Liudviko XIV dvare. 1663 metais Pero buvo paskirtas naujosios Akademijos sekretoriumi. Jis buvo pirmasis, kuris valstybės lėšomis ėmė remti poetus ir rašytojus. Tačiau po Kolbero (1683) mirties neteko ne tik vietos sekretoriate, bet ir literatūrinės pensijos.

Pagal Šarlio Pero pasakų siužetus sukurta garsių operų ir baletų - Dž. Rosinio opera „Pelenė“, B. Bartoko opera „Mėlynbarzdžio pilis“, P. Čaikovskio baletas „Miegančioji gražuolė“, S. Prokofjevo baletas „Pelenė“. O pasaka „Batuotas katinas“ daug kartų virto populiariais filmais ir leidiniais vaikams.

Charles Perrault 1672 m. susituokė su Marie Guichon. Po šešerių metų jis tapo našliu su keturiais vaikais.
Mirė didysis pasakotojas 1703 m. gegužės 16 d.