"Gulago archipelage" autorius nuosekliai ir raiškiai, remdamasis savo patirtimi, autentiškais buvusių kalinių prisiminimais ir kitokia medžiaga, pasakoja apie smurto sistemos plėtojimą Sovietų Sąjungoje, apie masines represijas ir genocido akcijas. Pirmas tomas apima 1918-1956 metus.
Antrajame tome nuosekliai, detaliai, raiškiai pasakojama apie milijonų žmonių kankinimus ir naikinimą, apie skaudžius ir šiurpius jų likimus Gulago lageriuose. Jis aprėpia visą šakotą sovietinių lagerių sistemą pradedant jų atsiradimu ir baigiant pokario metais.
Trečiuoju tomu baigiamas pasakojimas apie milijonų žmonių kankinimus ir naikinimą, apie šiurpius jų likimus Gulago lageriuose. Aprėpiama visa šakota sovietinių lagerių "reformos" po Stalino mirties iki septintojo dešimtmečio pradžios.

Recenzija

Recenzijos autorius: Mindaugas Peleckis, www.mpeleckis.eu

Pagaliau kultinis neseniai ant vėlių suolelio atsisėdusio Aleksandro Solženicyno (1918–2008) magnum opus pasiekiamas ir lietuvių kalba! Beje, leidykla „Žara“ šiemet išleido dar dvi šio 1970 m. Nobelio literatūros premijos laureato ne mažiau legendines knygas „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ (1962) ir „Vėžininkų korpusą“ (1968).

„Gulago archipelagas“ (1973–1978) – tai daugiau kaip 1800 puslapių siaubiakas apie Sibiro dykrą, kurią tovariščius Stalinas norėjo iš „katorgos, kalėjimo paversti Sibiru sovietiniu, socialistiniu“ (t. III, p. 5). Be abejo, daugelis vyresnės kartos žmonių šią trilogiją yra perskaitę ir gal net moka mintinai, tačiau jaunesniajai kartai apie Gulagą vertėtų pasiskaityti (juolab kad vertėjai pasistengė ir paaiškinimuose išvertė net santrumpą KGB): bijau, kad netruks praeiti keliasdešimt metų, kai bus parašytas „Briušingtono (Briuselio ir Vašingtono) archipelagas“, „Viena (trumpa) vaistų neįperkančios pensininkės Vandos diena“ bei „AIDS, SŪRS, kiaulių ir begemotų gripo korpusas“.

Juokai juokais. O „Gulago archipelagas“ – mirtinai juokingas. Filosofiškąja juoko, kaip baimės vaikytojo, prasme. Šioje enciklopedijoje, kurią tikrai derėtų išsiųsti ufonautams į kosmosą (kad ir lietuviškai, supras, nekvaili gi; tiesa, paskui ilgai čia nesilankys), galime rasti tiek skaudžios autentikos, kad Jėzusmarija. Įtariu, Kurtas Vonnegutas (tebūnie minkštas jam kačių lopšys) „Gulago archipelagą“ mėgo. Kurgi, jei ne katorgų realybėje, galima sužinoti, kad „speclagerių režimas buvo pritaikytas absoliučiai dykumai: iš čia niekas niekam nepasiskųs, niekas niekada neišeis į laisvę, niekas niekur neištrūks“ (t. III, p. 59).

„Čiagi totalus bestseleris!“ – sako vienas mano draugas, baisėdamasis Holivudo šedevrėlius pranokstančiais siužetais, pvz., 1949 m. sustingusiame lede prie Kolymos upės rasti tūkstantmečių senumo tritonai, kuriuos pasigardžiuodami suvalgė kasinėtojai (t. I, p. 7; žinoma, jie buvo Archipelago zekai).

Neįtikėtinos atminties A. Solženicynas pribloškia ir minties skaidrumu bei aiškumu. Čia viskas tikslu, tame Archipelage, preciziška ir, be abejo, ne be dozės juodojo humoro („Kalėjimas prasideda boksu, tai yra dėže arba spinta“; t. I, p. 121).

Skyriuje „Darbo mirtininkai“ cituojamas buvusios kalinės huculės (Karpatų gyventojos) laiškas: „Tik tie mus gali suprasti, kurie valgė su mumis iš vieno dubenėlio“ (t. II, p. 5). Antrajame tome rašytojas išaiškino Gulago archipelago genezę: jo gimimo diena galime laikyti 1918 m. liepos 23 d., kai tovariščius Leninas (beje, Lietuvos komuniagų, kiūtančių tam tikrų pasaulinio voratinklio tinklalapių kampučiuose, garbinamas ir gerbiamas! o, kad taip juos visus – į Gulagą!) paskelbė „Laikinąją laisvės atėmimo instrukciją“ (t. II, p. 12).

Dar komunistuojantiems elementams reikėtų atsiminti, kad už bėgimą iš konclagerio bausmės laikas be teismo būdavo pailginamas dešimt kartų. Už antrąjį bėgimą grėsė sušaudymas, ir tai buvo uoliai vykdoma.

Ar dar yra norinčiųjų į komunizmo statybas? Prieikit arčiau, rabsila!

Skaityti daugiau Suskleisti