Dina Rubina (g. 1953 m. rugsėjo 19 d. Taškente)
– Rusijos ir Izraelio rašytoja, prozininkė.
Būsimoji rašytoja gimė dailininko ir istorijos mokytojos šeimoje
– abu jos tėvai kilę iš Ukrainos.
Gyvenimas nebuvo lengvas – jos mama 17 metų buvo evakuota iš Ukrainos,
o studijuodama Taškente naktimis dirbo amunicijos fabrike sarge. Tėvas,
buvęs leitenantas, po karo grįžo į Taškentą, kur gyveno jo tėvai.
Čia jis įstojo į meno mokyklą studijuoti dailės. Šioje mokykloje
istoriją dėstė Dinos Rubinos mama – čia jiedu ir susipažino.
Pati Dina Rubina mokėsi specializuotoje Taškento muzikos mokykloje,
kuri priklausė Taškento konservatorijai. Anot jos, tai buvo neeilinė
vieta skirta gabiems vaikams. Vėliau prisiminimai apie šį laikotarpį
pasirodė knygoje "Muzikos pamokos". Gavusi atestatą įstojo
į konservatoriją, kurią 1977 m. baigė. Dirbo Kultūros
institute.
Rašyti pradėjo gana anksti. Pirmasis kūrinys buvo išspausdintas
žurnale "Jaunimas", kai Dinai buvo šešiolika. Kai sukako
septyniolika jos apsakymas "Neramus būdas" pateko į žurnalą
"Žaliasis portfelis". Tačiau išgarsino ją apysaka
"Kada gi snigs?". Tai istorija apie nepagydomai sergančią
mergaitę, kurį pirmą kartą įsimyli. Vėliau pagal šią apysaką
buvo pastatytas filmas, sukurta pjesė.
Gyventi į Maskvą Dina Rubina atvyko po dar vieno jos kūrinio -
"Rytoj, kaip visada"- ekranizacijos. Statant šį filmą
rašytoja susipažino su būsimu antruoju vyru.
Maskvoje rašytoja gyveno keletą metų, dirbo kaip laisvai samdoma
autorė. Subyrėjus Sovietų Sąjungai atsirado galimybė išvykti.
1990 m. rašytoja emigravo į Izraelį, kur gyvena iki šiol, dirba
laikraščio redakcijoje.
Dina Rubina juokauja, kad jos kūrybinis gyvenimas Taškente taip pat
vertas atskiros istorijos. Ji vertė uzbekų autorių kūrybą, o vėliau
net sukūrė pjesę muzikiniam spektakliui – kai paliko vyrą ir su
sūnumi išsikraustė pas tėvus, jai reikėjo pinigų, kad galėtų
nedelsiant nusipirkti komunalinį butą.
Moteris pasakoja, kad iš pirmos, nelaimingos santuokos ji turi jau
suaugusį sūnų, o iš antrosios, laimingos – dukterį.
Ji įsitikinusi, kad jos proza gali būti tik skaitoma – ją sunku
ekranizuoti, nes veikėjų pasakyti žodžiai scenoje ar ekrane neskamba
taip, kaip turėtų. Todėl ji skeptiškai vertina bandymus jos romanų
pagrindu kurti kino filmus ar spektaklius.
Į lietuvių kalbą išversta autorės „Oro žmonių“ trilogija
– nors tai visiškai atskiri kūriniai, juos vienija sudėtingos
pagrindinių veikėjų asmenybės, gyvenimą aukojančios užsibrėžtam
tikslui.
