Henrikas Ibsenas

rašytame laiške rašytojas pasakoja, kad tokia kilmė siejo jį su visomis svarbiausiomis to krašto giminėmis. Iš Danijos kilę Ibsenai paprastai tapdavo jūrininkais ir kapitonais, tačiau Henriko tėvas Knudas pasirinko prekybą.

Kai Henrikui Ibsenui buvo septyneri, šeima susidūrė su finansiniais sunkumais ir išsikraustė iš Skieno. Jie apsigyveno Snipetorpe, kur juos priėmė pasiturintis Ibseno įbrolis Christopheris Blomas Pausas, turtingas bankininkas ir laivų statytojas.

1844 m. penkiolikmetis Henrik Ibsen metė mokyklą Skiene, persikėlė į nedidelį Grimstado miestelį, įsidarbino pas vaistininką mokiniu ir ėmė rašyti dramas. Po penkių metų, sulaukęs pilnametystės, rašytojas persikėlė į Kristianiją ir bandė stoti į universitetą, tačiau po keleto nesėkmingų bandymų šios minties atsisakė. Jis nusprendė visą laiką skirti rašymui. Jo neatbaidė ir tai, kad pirmosios jo dramos nesulaukė didesnio susidomėjimo.

Keletą metų Henrik Ibsen vadovavo Bergeno teatrui, pastatė pusantro šimto pjesių. Jis dirbo rašytoju, režisieriumi ir scenaristu, įgijo neįkainojamos praktinės darbo teatre patirties. Tuo metu itin susidomėjo skandinavų tautosaka. Tai juntama ir to meto pjesėse.

1858 m. dramaturgas grįžo atgal į Kristianiją ir tapo Norvegijos teatro kūrybos vadovu. Tais pačiais metais vedė Suzzaną Thoresen ir su ja susilaukė vienintelio sūnaus Sigurdo. Šeimos finansinė padėtis buvo sunki ir, galiausiai, Henrik Ibsen priėmė sprendimą palikti Norvegiją. Iš pradžių persikėlė į Romą, Triestą, vėliau gyveno Vokietijoje - Drezdene ir Miunchene.

Septintajame XIX a. dešimtmetyje sukurti kūriniai priskiriami „auksiniam“ Ibseno kūrybos periodui. Šio periodo dramose mažiau dėmesio skiriama visuomenės socialinėms problemoms, labiau juntamas psichologizmas. Garsiausios Ibseno pjesės - „Peras Giuntas“, „Lėlių namai“ ir „Šmėklos“.
Ibsenas pakeitė to meto dramą ir turėjo didelės įtakos Vakarų Europos teatrui. Jis iš teatro-pramogos, sukūrė teatrą-meną. Iš Ibseno dramų išaugo Čechovo ir Joyce’o kūryba.