Jonas Biliūnas (1879 m. balandžio 11 d., Niūronys, Anykščių raj. - 1907 m. gruodžio 8 d., Zakopanė, Lenkija) - lietuvių prozininkas, publicistas.
Gimė pasiturinčių ūkininkų aštuonių vaikų šeimoje. 1893 m. mirė abu tėvai. Jonas Bliūnas atsisakė stoti į kunigų seminariją, todėl neteko giminių materialinės paramos.
Vertėsi privačiomis pamokomis - mokė jaunesnius vaikus, kol 1899 m.
baigė Liepojos gimnaziją. Paskutinėse gimnazijos klasėse susidomėjo
marksizmu, tapo aktyviu socialdemokratu. Vėliau įstojo į Dorpato
(dabar – Tartu) universiteto Medicinos fakultetą. Už dalyvavimą
anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse
1901 m. buvo pašalintas iš universiteto.
1902
m. Panevėžyje, kur tada gyveno, įsteigė socialdemokratų partijos
grupę ir kurį laiką jai vadovavo. Čia gyvendamas vertėsi pamokomis,
rašė į lietuviškus laikraščius.
1903 m. Biliūnas įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos
mokyklą. Susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho
universitetą studijuoti literatūros - profesionaliai ruošėsi
rašytojo darbui. Rašė literatūros kritikos darbus,
publicistiką ir meninę prozą. Čia parašė ir
reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką
„Laimės žiburys“.
1905 m. grįžo į
Lietuvą. Jau sirgdamas džiova ir gydydamasis Lietuvoje (Rozalime,
Kačerginėje, Anykščiuose) ir Lenkijoje (Zakopanėje) Biliūnas
parašė brandžiausius savo kūrinius – apsakymus
„Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“,
„Brisiaus galas“, apysaką "Liūdna pasaka".
Žmona - Julija Janulaitytė (1880–1978), dantų gydytoja.
1907 m., būdamas 28-erių, Jonas Biliūnas mirė Zakopanės
sanatorijoje. Palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. palaikai
perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli
Anykščių.
