Jurgis Gimberis

priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai, nors skelbti savo rašinius pradėjo kur kas anksčiau.

Nors rašė nuo mažens, pirmą kartą savo kūrybą paskelbė „Kauno Tiesoje“ 1979 m. Vėliau jo kūrybą spausdino literatūros žurnalas „Nemunas“, o 1985 m. pasirodė pirmoji Jurgio Gimberio knyga „Dar pastebėjau“. Iš viso rašytojas parašė 16 knygų – tai daugiausia humoreskos, kurių dalį puošia paties autoriaus iliustracijos. Išskirtinis Jurgio Gimberio humoreskų bruožas – paradokso poetika. Pasiekti komišką efektą padeda realybės ir fantazijos, turinio ir formos, veikėjo charakterio ir vardo semantikos priešpriešos. Tai tarsi trumpi anekdotai, išjuokiantys biurokratizmą, sovietinio žmogaus priešpriešą Vakarų kultūrai.

Jurgis Gimberis yra sukūręs ne vieną pjesę vaikams, iš rusų kalbos vertė Aleksandros Marininos, Michailo Bulgakovo, Liudmilos Ulickajos, Viktoro Pelevino, Iljos Ilfo ir kitų rašytojų kūrybą.

Pats Jurgis Gimberis pasakojo rašęs ne tik apie kitus, bet ir pats apie save. Jis sujungdavo temų ir žanrų įvairovę, tad dažnai meistriškas gebėjimas manipuliuoti vaizdiniais bei situacijomis atsiverdavo tik pamačius jų visumą. Net jei skaitytojo nedomina literatūros, sporto, kultūros ar politikos temos, jų dermė Jurgio Gimberio kūryboje atskleisdavo įtikinamą posovietinio žmogaus gyvenimo paveikslą. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad geriausia jo biografija – tai kūryba ir vertimai, atskleidžiantys tikrąją jo asmenybę.

Dar 1989 m. Jurgiui Gimberiui buvo įteikta Augustino Griciaus premija. Prabėgus dešimtmečiui, jo kūryba įvertinta „Vieno lito premija“. Ji skirta jam už kudirkišką pilietiškumą knygose „Mišiugino dienoraštis“ ir „Misės, mano boba ir kiti reikalai“. Rašytoją įvertino ir gimtasis miestas: 2005 m. jam skirta Kauno meno kūrėjų asociacijos premija, 2011 m. jis pripažintas įsimintiniausiu Kauno menininku, o 2012 m. buvo apdovanotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medaliu.