Konkordija Antarova

Kai Konkordijai buvo vienuolika metų neteko tėvo, o keturiolikos metų, besimokant šeštoje gimnazijos klasėje, mirė motina. Mokyklos nemetė, mokslui užsidirbdavo pati. Baigusi gimnaziją nutarė stoti į vienuolyną, kur dainavo bažnyčios chore ir lavino likimo dovanotą nepaprastą balsą. Provoslavų šventikas Joanas Kronštatskis įkalbėjo mergaitę grįžti į pasaulietišką gyvenimą. Gimnazijos draugės surinko šimtą rublių ir Kora išvyko mokytis į Peterburgą.

Nuo 1901 m. Kora Sankt Peterburge lankė Bestuževo aukštuosius moterų kursus ir mokėsi Sankt Peterburgo konservatorijoje. Pinigų mokslas teko užsidirbti pačiai. Devyniolikmetė Konkordija daug dirbo, todėl dėl nuolatinio miego, poilsio ir maisto stygiaus susirgo astma, kuri kankino dainininkę visą gyvenimą.

1901-1902 m. pirmąkart pasirodė Sankt Peterburge Liaudies namų scenoje  1907 m. baigė konservatoriją ir pabandė gauti solistės vietą Marijos teatre. Komisija iš 160 kandidatų pasirinko Antarovą. Taip nuo 1907 m. gegužės 1 d. prasidėjo jos solinė karjera.

1907-1908 m. solistė Sankt-Peterburgo Marijos teatre; 1908-1912 m. dalyvavo Maskvos rusų muzikos gerbėjų sambūryje; 1908-1930 ir 1932-1936 - Maskvos Didžiojo teatro solistė. Tuo pat metu (1918-1922) Didžiojo teatro operos studijoje mokėsi aktorinio meno pas K. Stanislavskį. 1930-1932 m. - Valstybio akademinio operos ir baleto teatro solistė. Sceninė karjera nutrūko, kai Antarovos vyras žuvo Gulage. Konkordija Antarova pasitraukė iš teatro. Užsiėmė pedagogine veikla.

Antarova buvo labai talentingas žmogus. Nustojusi dainuoti parašė knygą „K. Stanislavskio pokalbiai“. Žymiausias jos kūrinys - trijų tomų teosofinis romanas „Du gyvenimai“ (knyga buvo išleista tik 1993 m.). Ilgą laiką ši knyga visoje Maskvoje buvo platinama tik kaip perrašomas rankraštis.

Konkordija Antarova mirė 1959 m. vasario 6 d. Palaidota Novodevičės kapinėse Maskvoje.