Levas Tolstojus (Lev Tolstoj)

Tėvų neteko anksti, jo auklėjimu rūpinosi artima giminaitė T. Ergolskaja. 1844 m. Tolstojus įstojo į Kazanės universitetą filosofijos fakulteto Rytų kalbų katedrą, vėliau perėjo į juridinį fakultetą, tačiau studijos jo nesudomino ir 1847 m. jis parašė prašymą išeiti iš universiteto.

23-jų metų Levas Tolstojus kartu su broliu Nikolajumi (karininku) išvyko į Kaukazą ir dalyvavo ten vykusiame kare. Šią savo patirtį rašytojas aprašė autobiografinėse apysakose „Kazokai“, „Hadži Muratas“. Kaukaze jis pradėjo rašyti trilogiją „Vaikystė“, „Paauglystės metai“, „Jaunystė“.

Pasibaigus karui atvyko į Sankt-Peterburgą ir tapo draugijos „Sovremennik“ (jai priklausė Nekrasovas, Turgenevas, Ostrovskis, Gončiarovas) nariu. Tuo metu išspausdino savo „Sevostopolio apsakymus“, kuriuose atsiskleidė jo, kaip rašytojo talentas.

1857 m. Tolstojus išvyko į kelionę po Europą (Prancūziją, Italiją, Šveicariją, Vokietiją), kuria nusivylė.

Nepatenkintas savo kūryba, nusivylęs aukštuomene ir literatūrine aplinka Tolstojus nusprendė mesti literatūrą ir apsigyventi kaime. Jis grįžo gyventi į Jasnaja Poliana. Čia užsiėmė švietėjiška veikla, valstiečių vaikams atidarė kaimo mokyklą, sukūrė savo pedagogikos sistemą, leido pedagoginį žurnalą, kuriame propagavo laisvą, be griežtos programos mokymo ir auklėjimo sistemą. Pedagoginė veikla taip sužavėjo Tolstojų, kad 1860 m. jis išvyko į Europą susipažinti su tenykšte mokyklų ir švietimo sistema.

1862 m. Tolstojus vedė aštuoniolikametę gydytojo dukrą Sofiją Bers ir tuoj po vestuvių kartu su žmona išvyko iš Maskvos į Jasnaja Polianą. Čia rašytojas visą savo laiką skyrė šeimai ir ūkio tvarkymui. 1863 m. jį vėl apima rašymo aistra. 1863 metais subrendo sumanymas parašyti romaną-epopėją „Karą ir taiką“, 1873-1877 m. Tolstojus rašo romaną „Ana Karenina“.

80-aisiais apriboja savo literatūrinę veiklą, žavisi fiziniu darbu, pats aria, siuva aulinius batus, tampa vegetaru. Vis didėja jo pasipiktinimas įprastiniu artimųjų gyvenimo būdu, smarkiai kritikuoja šiuolaikinę civilizaciją.

1879-1882 m. L. Tolstojaus gyvenime ir kūryboje įvyko lūžis - grafas nutraukė ryšius su išoriniu pasauliu ir, siekdamas praktiškai įgyvendinti savojo gėrio supratimą, atsisakė viso turto. Valdžios ir kultūrinio elito garbinamas rašytojas tapo kandžiu publicistu, kuris sukilo ne tik prieš badą, skurdą, karus, tamsumą, melą, veidmainystę, bet ir prieš pačią valdžią bei jos ramsčius - mokesčius, karinės tarnybos prievolę, bažnyčią ir mokslą.

1899 m. pasirodė romanas „Prisikėlimas“.

Vėlyvą 1910-ųjų rudens naktį slapta nuo šeimos 82-metų Tolstojus, lydimas tik asmens gydytojo D. Mokovickio, paliko Jasnaja Poliana. Kelionės metu jis susirgo ir buvo priverstas išlipti iš traukinio nedidelėje Astapovo Riazanės Uralo geležinkelio stotyje. Čia, stoties viršininko namuose, jis praleido paskutiniąsias septynias savo gyvenimo dienas. 1910 m. lapkričio 20 d. Levas Tolstojaus mirė.