Rūta Mataitytė (g. 1972 m. gruodžio 20 d.,
Vilnius) – lietuvių rašytoja, architektė, vertėja.
Rūta Mataitytė pasirinko studijuoti lietuvių filologiją ir norvegų
kalbą, mat jau nuo vaikystės norėjo išmokti vieną skandinavų
kalbą ir tapti vertėja. Du dešimtmečius ji gyvena ir dirba
Norvegijoje, tad viena iš vaikystės svajonių tikrai
išsipildė.
Moteris juokauja, kad jai patinka šios šalies
atšiaurumas. Ji kartais jaučiasi tikresnė skandinavė nei jie
patys.
Baigusi studijas Lietuvoje, Rūta Mataitytė Osle
mokėsi dailės ir drabužių dizaino, o 1996 m. baigusi studijas
apsigyveno šioje šalyje. Tuo Rūtos Mataitytės mokslai
nesibaigė – ji ir toliau gilino norvegų kalbos įgūdžius Oslo
universitete, šiame mieste baigė ir architektūros bei dizaino
studijas. 2010 m. ji įgijo vertėjos specialybę – nuo to laiko
ji profesionaliai užsiima šia veikla. Rūta Mataitytė iš
norvegų kalbos verčia grožinę ir dalykinę literatūrą, publicistiką,
taip pat rašo pati – jos straipsnius skaitytojai galėjo rasti
savaitraštyje „Veidas“, žurnaluose
„Šeima“, „Psichologija tau“ ir kt.
Moteris džiaugiasi daugiau nei dešimtmetį dirbdama vertėja
– anot jos, palyginus su kai kuriais ankstesniais darbais, ši
profesija kur kas mažiau monotoniška. Ji prisimena, kad
didžiausias išbandymas jai buvo darbas architektų firmoje: kelis
mėnesius trunkantis projekto rengimas, ilgos valandos prie kompiuterio, ta
pati profesionalų komanda – tokia veikla vargino rutinos
vengiančią moterį. Ji sako, kad tai nepalyginama su tuo, kuo ji
užsiima dabar - vertėjauja Norvegijos teismuose, todėl kasdien tenka
keliauti po šalį, išgirsti vis naujas istorijas, susidurti
su naujais žmonėmis.
Kaip vieną iš didžiausių savo
gyvenimo iššūkių Rūta Mataitytė įvardija vertėjavimą
smegenų operacijos metu. Atliekant neeilinę procedūrą, pacientas
turėjo būti sąmoningas – chirurgai jo prašė atlikti tam
tikrus veiksmus, kad įsitikintų, jog nepažeidžia už koordinaciją ar
kitus gebėjimus atsakingų organo centrų. Pasirodo, pacientas nė
žodžio nemokėjo norvegiškai, tad vertėja buvo svarbi komandos
dalis – ji turėjo įvertinti, ar pacientas neklysta, atsakinėja
nuosekliai ir teisingai.
Moteris teigia, kad jos darbe
netrūksta įtampos bei streso, o užpludusiomis emocijomis ne visada
lengva atsikratyti. Ji teigia, kad grožinės literatūros kūrimas yra
viena iš galimybių užsimiršti – rašymas veikia
lyg terapija, ramina. 2019 m. dienos šviesą išvys jau
penktasis rašytojos romanas.
