Selma Lagerlof

Būdama trejų sunkiai susirgo, buvo paralyžiuota, negalėjo vaikščioti. Ji ypač mylėjo savo senelę ir tetulę Nanę, kurios norėdamos praskaidrinti mažos mergaitės kasdienybę sekdavo kai pasakas, pasakodavo legendas ir šeimos istorijas. Vėkiau Selma labai išgyveno dėl močiutės mirties 1863 m. Jai atrodė, kad užsivėrė durys į vaikystės pasaulį. Ji dievino apylinkių, kuriose augo gamtą. Vermlandą ir Marbacką rašytoja dažnai mini savo romanuose.

Mergaitė, kaip ir įprasta pasiturinčiose šeimose, pirmą išsilavinimą gavo namuose. Ateinantys mokytojai mokė Selmą anglų ir prancūzų kalbų. Pirmasis mergaitės perskaitytas romanas buvo Tomo Main Rido „Oceola, seminolų vadas“  – užvertusi paskutinį jo puslapį, mergaitė nusprendė užaugusi tapti rašytoja.

1867 m. Selma atvyko į Stokholmą, į specialią ligoninę, kur buvo taikomas naujas gydymo būdas. Medikų ir nemenkų tėvo pinigų dėka 9-metė Selma pradėjo judėti, o 18-kos jau galėjo vaikščioti pasiremdama lazdele.

Kai mergaitei buvo dešimt, tėvas sunkiai susirgo. Selma Lagerlof tikėjo, kad jei perskaitys Bibliją nuo pradžios iki pabaigos, Dievas atsidėkodamas išgydys tėvą. Mergaitė perskaitė visą Šventąjį Raštą, tėvas pasveiko ir gyveno dar septyniolika metų.

1885 m., mirus tėvui, šeima buvo priversta parduoti vilą Marbackoje – ją Selma Lagerlof vėliau vėl įsigijo laimėjusi Nobelio premiją.

1981 m. Selma Lagerlof įstojo mokytis į Stokholmo licėjų, kur jai nebuvo lengva, nes bendraklasės dažnai juokėsi iš luošos ir daug vyresnės mergaitės. 1882 m. studijavo Stokholmo mokytojų seminarijoje. 1884 m. baigė mokslus ir 10 metų dirbo mokytoja Landskronoje, pietų Švedijos mieste, mergaičių mokykloje. Mokytojaudama Landskronoje ji ėmė rašyti pirmą romaną „Sakmė apie Gestą Berlingą“. Selmai pasisekė, jos romanas laimėjo laikraštyje skelbiamą konkursą. Gautas už parduotą knygą honoraras bei skirta karališkoji stipendija suteikė galimybę atsisakyti mokytojos darbo ir atsidėti tik kūrybai.

Kai 1909 m. jai buvo įteikta Nobelio literatūros premija, Selma Lagerlof buvo viena populiariausių to meto Europos rašytojų – šalia Hermanno Hessės ir Thomo Manno. Tuo metu ji jau buvo Upsalos universiteto garbės daktarė. Rašytoja laikoma neoromantinės literatūros krypties kūrėja. Vienas garsiausių jos kūrinių „Liovenšioldų žiedo“ trilogija, kuri išversta ir į lietuvių kalbą.

Tačiau žinomiausias Selmos Lagerlof kūrinys „Stebuklingosios Nilso kelionės“ - knyga, kuri buvo parašyta kaip patrauklus geografijos vadovėlis Švedijos moksleiviams.

Rašytoja labai mėgo sodininkauti.

Rašytojos asmeninis gyvenimas gana paslaptingas. Kai po mirties buvo atverti rašytojos asmeniniai archyvai, pasirodė, kad Selmą Lagerlof daug metų siejo artimi ryšiai su dviem damomis - rašytoja Sophie Elkan ir feministe Valborg Olander.

Nepasisant ligų, kurios persekiojo ją visą gyvenimą, rašytoja sulaukė garbaus amžiaus ir mirė savo šeimos sodyboje sulaukusi 81 metų nuo peritonito.

Selmos Lagerlof vardu pavadintos gatvės Hamburge ir Jeruzalėje ir įsteigta jos vardo literatūros premija, kuri skiriama už geriausias vaikiškas knygas.