Tomas Vaiseta

Tada jis nusprendė tęsti studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, kur 2012 m. apgynė disertaciją apie vėlyvojo sovietmečio visuomenę. Tai jam pelnė įžvalgaus ir inovatyvaus sovietmečio tyrėjo vardą. Disertacijos pagrindu parašyta ir autoriaus monografija „Nuobodulio visuomenė“.

Pagrindiniais ir svarbiausiais savo mokytojais Tomas Vaiseta laiko dviejų leidinių, kuriuose dirbo, redaktorius. Su Rimvydu Valatka jis susipažino „Lietuvos ryto“ redakcijoje, kur ką tik studijas baigęs jaunuolis itin jautė stiprų patyrusio žurnalisto palaikymą. Antrasis Tomui Vaisetai svarbus žmogus – buvęs kultūros leidinio „Naujasis Židinys – Aidai“ redaktorius Nerijus Šepetys, kuris jam ir perleido šias pareigas bei vadovavo rengiant disertaciją.

Dirbdamas kultūros žurnalo redaktoriaus darbą Tomas Vaiseta teigia balansuojantis tarp autoritaro ir demokrato, nes yra įsitikinęs, kad griežtas požiūris į tekstą – labai svarbu. Skirtingai nei internetinėje žiniasklaidoje, kurioje pradėjo savo karjerą, čia jis   orientuojasi ne į kiekybę ir teksto populiarumą, bet į turinį ir kokybę.

Tomas Vaiseta aktyviai dalyvavo 2018 m. kilusioje diskusijoje dėl kultūros leidinių finansavimo. Jis neneigia, kad kultūra turi būti tam tikra pramogos forma, tačiau aukštosios kultūros paskirtis nėra linksminti. Nutrynus ribas tarp populiariosios ir aukštosios kultūros, visuomenė visuomet pasirinks likti ant žemesnio laiptelio.

Tomas Vaiseta pasakoja, kad jo namuose visada buvo daug knygų. Ir nors pats jų neskaitydavo, matydavo skaitančius tėvus ir tai suformavo pagarbą skaitymui. Jis pasakoja, kad dar ir šiandien jam patalpa be knygų kelia nerimą.

2014 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido prozos knygą „Paukščių miegas“. 2015 m. jam įteikta Kazimiero Barėno literatūros premija. Po metų pasirodė antroji autoriaus knyga „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, o 2018 m. pabaigoje išleista antroji mokslinė monografija „Vasarnamis“. Joje bandoma pažvelgti į sovietinę psichiatrijos sistemą, sugriauti stereotipus apie psichinėmis ligomis sergančius žmones. Autorius pasitelkia platų šaltinių korpusą – gydytojų, pacientų atsiminimus, skundus, ligoninės, įsikūrusios sostinėje, Vasaros g. 5, dokumentus.