William Faulkner

Užaugo Misisipės valstijoje Oksforde, namuose pilnuose artimų ir tolimų giminaičių, kurie pasakodavo šeimos legendas apie šlovingus protėvius, iš kurių labiausiai išsiskyrė prosenelis William Carl Faulkner. Jis buvo teisininkas, Pilietinio karo konfederatų armijos pulkininkas, tuomet populiaraus meilės romano „Baltoji Memfio rožė“ autorius, buvo turtingas ir garbingas žmogus. Faulkner'io šeima, garsi ir turtinga, valdanti geležinkelį, iki XX a. pradžioje beveik viską prarado. Faulkner'io tėvas turėjo eiti dirbti: jis laikė arklides, parduotuvę, vėliau tapo Misisipės universiteto iždininku.

1915 m. būsimasis rašytojas baigė mokyklą. 1918 m. Estelė Oldham, kurią Faulkner'is buvo įsimylėjęs nuo vaikystės, ištekėjo už kito. William'as nusprendė eiti savanoriu į frontą, bet dėl mažo ūgio jo nepriėmė., todėl tais pačiais 1918 m. jis užsirašė savanoriu į Kanados karališkąją karinę aviaciją ir keletą mėnesių tarnavo Toronte. 1919 m. jį, kaip jauną veteraną, priėmė į Misisipės universitetą, kur jis studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, bet po pusantrų metų studijas metė. Vertėsi įvairiais darbais: dirbo knygyne pardavėju, dažytoju, laiškanešiu. 1924 m. išleido eilėraščių knygelę „The Marble Faun“.

1925 m. Naujajame Orleane Faulkner'is susitiko su rašytoju Sherwoodu Andersonu. Šis rekomendavo Faulkner'iui daugiau dėmesio skirti prozai, ne poezijai, ir davė patarimą rašyti tai, ką Faulkner'is žino geriausiai - apie „pašto ženklo dydžio žemės sklypą“ Amerikos pietuose. Taip atsirado realiai neegzistuojanti, Faulkner'io sukurta vieta, kurioje vyksta daugumos jo romanų veiksmas - Joknapatofa.

1926 m. pasirodo pirmasis Faulkner'io romanas „Soldiers Pay“. Ši knyga - duoklė „prarastąjai kartai“ - žmonėms, kurie po Pirmojo pasaulinio karo nesugebėjo pritapti visuomenėje.

Tačiau pagrindinė visų paskesnių Faulkner'io romanų tema -  pietinių Amerikos valstijų gyvenimas. Tai romanai „Sartoriai“, „Triukšmas ir įniršis“, „Kai aš gulėjau mirties patale“. Iš pradžių šie romanai domino tik literatūros kritikus.

Tikra sėkmė rašytoją aplankė 1929 m., kai pasirodė romanas „Triukšmas ir įniršis“. Faulkner'is buvo pakviestas į Holivudą ir jam pasiūlytos scenaristo konsultanto pareigos.

Tais pačiais 1929 m. jis susituokė su Estelle Oldham (po to, kai ji išsiskyrė su pirmuoju vyru). Faulkner'is turėjo dvi dukteris: Alabamą, kuri mirė 1931 m., ir Džil.

Kalifornijoje jis gyveno neilgai, grįžo į tėvynę, tačiau, norėdamas išlaikyti šeimą, 15 metų rašė Holivudui scenarijus.

Iš viso Faulkner'is parašė virš dvidešimt romanų, iš kurių į lietuvių kalbą išversti: „Rugpjūčio šviesa“, „Palaikų išniekintojas“, „Kai aš gulėjau mirties patale“, „Sartoriai“, „Absalomai, Absalomai!“, „Šventovė“, „Triukšmas ir įniršis“, „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“.

Apie save Faulkner'is sakydavo: „Aš - esu fermeris“. Ir mirė rašytojas ūkininko mirtimi - nukrito nuo arklio. Epitafiją ant antkapio - „Jis rašė romanus ir mirė" -  Faulkner'is, dar būdamas gyvas, sugalvojo pats.

William Faulkner mirė 1962 m. liepos 6 d. Oksforde, Misisipės valstijoje.

1949 m. rašytojas tapo Nobelio premijos laureatu, o 1955 m. ir 1963 m. Pulicerio premijos laureatu.

Jei William Faulkner'is nebūtų tapęs rašytoju, jis, tikriausiai, galėjo tapti knygų iliustratoriumi. Jaunystėje jis mėgo piešti ir jam neblogai sekėsi. Jo piešinių kolekciją galima rasti Misisipės universiteto išleistoje knygoje „William Faulkner: Early Prose and Poetry“.