Nevykėlio dienoraštis

Eduardas Limonovas – tikras pasaulio pilietis. Velniai žino, kur gimęs (lyg ir Ukrainoje) ir kur tik jis negyvenęs. Kol ilgesniam laikui apsistojo Niujorke, ir ten, gyvendamas pusbadžiu, kaip tikras valkata, pradėjo savo, kaip rašytojo karjerą. Pirmasis ir jau kultiniu tapęs jo romanas „Tai aš, Edička“ – atviras ir be abejo, labai kontraversiškas tekstas, pilnas pasišlykštėjimo ir paniekos Vakarų civilizacijai, kuri subrandina atomines seksbombas, nepasiekiamas paprastiems nevykėliams, išaukštinančiai pinigus ir butaforišką paviršių, verčiančią visą sumautą gyvenimą vergauti kapitalui, žodžiu, paverčiančią žmogų reklamos frustruotu robotu.
Kaip atsakas, kaip parazitas, kaip atlieka - toks lyg iš niekur išdygsta E. Limonovas ir pareiškia: darykit, ką norit, bet aš jums nevergausiu!
Ir imasi skambinti spausdinimo mašinėle, ir liejasi tas jo tekstas, ir sunkiasi per kraštus, kaip prisprogusio vaisiaus syvai. Taip gimsta „Nevykėlio dienoraštis“. Padrikas, ciniškas, juokingas, graudus ir žinoma, žinoma, ponios ir ponai, ant visų jūsų vertybių spjaunantis kūrinys.
Autorius net neketina slėptis už jokių personažų. Na... jam to reikia. Jeigu jau rašai, tai rašyk, o ne slapstykis, nekurk čia jokių pseudoodisėjų, pseudointelektualumo – t.y. atviro niekalo. Rašyk, ką išgyveni, rašyk, ką galvoji, rašyk, rašyk apie ką svajoji. Svarbiausia – apie ką svajoji. Nelabai svarbu, kaip gyveni. Juk vis tiek nieko gero neveiki, tik diena iš dienos vaikštai po Niujorką. Nieko necituok. Nebijok keiktis ir tyčiotis, kaip ir gyvenime. O juk tekstas - tai gyvenimo fragmentai. Būtinai išliek visas spalvas, nepraleisk nieko, kas šlykštu ir purvina, nes tai tokia pat svarbi tavo dalis, kaip ir ta, kurią rodai visuomenei (o gal ir svarbesnė).
Taip, nusispjovęs ant visų „shoping and fucking“ iliuzijų, E. Limonovas sulipdo lengvą ir neįpareigojantį, bet aitrų tekstą apie savo gyvenimą tada, kai jis „dar nebuvo išleidęs pirmojo romano“. Kai trainiojosi gatvėmis, gyveno kartu su tarakonais, valgė atliekas, buvo niekas, ir džiaugėsi, džiūgavo, kad štai – juk vis dėlto tai gyvenimas, ir jis, Edička, kuo puikiausiai jaučiasi nieko nedarydamas. Tik valgydamas, gerdamas, tratindamas prasčiausios rūšies kekšes ir truputėlį rašydamas. O daugiausia, žinoma, svajodamas ir svaičiodamas, kodėl tapo nevykėliu, kodėl viskas taip absurdiška ir kvaila, kodėl reikia sušaudyti visą Vakarų civilizaciją... Ir dar galima daug pasakyti apie „Nevykėlio dienoraštį“. Bet geriausia – jį perskaityti. O turint omenyje padriką romano tekstą, jį galima skaityti nuo bet kurios vietos. Visai nesvarbu, nuo kurios. Tiesiog patogiai įsitaisyti ir mėgautis, kaip Edička spjaudosi ant gražių Manheteno peizažų ir visa gerkle rėkia: eikit jūs visi nach...!
„Man patinka, kad esu avantiūristas. Tai dažnai gelbsti. jei staiga lietus, pykina, bloga ir norisi verkti, pagalvoju: „Ei, vaikeli, tu juk avantiūristas, ar maža kas būna. Laikykis, vaikeli, pats šį kelią pasirinkai, nenorėjai gyventi kaip normalūs žmonės – dabar kentėk“.