Šešėlių verpėja

Praėjusių metų rudenį knygynuose pasirodė nauja Elenos Kurklietytės knyga „Šešėlių verpėja“. Tai trečioji autorės knyga po didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusios „Slaptingosios premos“ – nepaprasto dvasinių išgyvenimų dienoraščio, parašyto kartu su Vytautu Bubniu, ir „Lylos“ – gilaus ir meniškai įtaigaus romano.

„Šešėlių verpėja“. Pavadinimas byloja, kad knygoje kalbama apie sunkiai apčiuopiamus, nesugaunamus, paslaptingus dalykus, kuriuos perprasti, „suverpti“, mėgina knygos personažai. „Regimas, materialus pasaulis toli gražu nėra vienintelė tikrovė“, – sako viena knygos veikėja. Kaip autorei pavyksta tai padaryti?

Knyga turi ir paantraštę – „Laukinės Todės istorija“. Kas toji Todė ir kodėl ji laukinė? Archeologas Benediktas pelkėje atkasa akmens amžiaus moters kaukolę. Duoda jai vardą ir pamėgina narplioti jos gyvenimo istoriją. Bet tolimų amžių šešėliai apgaubia, įtraukia jį į tolimą praeitį, ir mitas atgyja. Ką byloja archeologiniai radiniai, mitai, dainos, mūsų kalbos žodžiai? Ir nežinia iš kur atklydusios mūsų mintys?

Pasitelkusi vaizduotę ir esamą mokslinę medžiagą apie senąjį matriarchato pasaulį autorė sukūrė intriguojantį romaną, kuriame šiuolaikinis žmogus nematomais siūlais susiejamas su akmens amžiuje gyvenusiais mūsų protėviais. Gyvenusiais tose pačiose vietose prie pelkės, kalbėjusiais ta pačia kalba, tik, be abejo, daug archajiškesne jos forma, dainavusiais dainas, iš kurių kai kurios pasiekė ir mus. Ar mes kitokie? Ar skiriasi mūsų prigimtis, vertybės, mintys?

Knygoje persipina dvi istorijos, du siužetai: šiuolaikinė šeima ir į ją netikėtai įsiveržusi gaivalinga moteris, ir kitas, menamas, bet labai įtikinamai sekamas pasakojimas apie „laukinę“ Todę. Ar tikrai ji laukinė? O gal laisva, stipri, nepriklausoma? Gal nepažinusi pavergiančių patriarchalinės šeimos santykių, niūriai aprašytų mūsų praeitų šimtmečių literatūros klasikų ir daugybe skaudžių apraiškų tebevešinčių dvidešimt pirmajame amžiuje? Šios dvi istorijos atskleidžiamos ir kartu, ir atskirai. Kartu, nes archeologą aplankančios mintys, regis, atskrieja iš ten, iš tolimo akmens amžiaus, ir daro poveikį jo gyvenimui. Atskirai, nes knygos pabaigoje Todės istorija papasakojama dar kartą, nuosekliai.

Skiriasi ir šių istorijų stilius, ir autorės santykis su savo herojais. Tarp vidinių prieštaravimų besiblaškantis Benediktas, savo kančios gniuždoma Elzė, stipri, pašėlusi ir vylinga, bet didmiesčio narvelyje sutramdyta šiuolaikinė Todė autorės piešiami be gailesčio ir be pagražinimų. Gal vienintelė meniškos sielos Vaiva Miglė turi tos gaivališkos pirmapradės jėgos, kurios autorė suteikė prieš daug metų gyvenusiai „paleolitei“. Ji turi magiškos „laumių“ traukos, užburiančios vyrus, gluminančios moteris, suteikiančios jai kirpėjos, verpėjos, žolininkės gebėjimų, galiausiai išsiliejančios kūryboje. Dabarties istorija pasakojama įprasta proza, nors reikia pabrėžti, kad tai daroma labai įtaigiai ir pasitelkus nepaprastai turtingą kalbos lobyną. O greta knygos herojų alsuojanti pelkė – dar vienas neįvardytas knygos veikėjas: kiek joje knibžda gyvybės, slypi paslapčių, kiek joje spalvų, garsų ir kvapų. Kiekvienas žolynas ar krūmokšnis turi savo vardą, dažnai tūlam miestiečiui negirdėtą, bet autorės surastą, pritaikytą ir atskleistą taip, kad pelkė it gyva pulsuoja knygos puslapiuose. Savotiška poema šiai nuostabiai ekosistemai, nenusileidžianti „Anykščių šileliui“...

Autorės įtaiga priverčia pajusti, kad tokią pelkę, o ir visą ją supančią gamtą matė ir kita šios knygos herojė – „laukinė“ Todė. Gal kai kurie žolynų, medžių, uogienojų vardai tebėra tie patys, duoti kažkada amžių glūdumose gyvenusių stiprių ir laisvų moterų, išvaikščiojusių tų pačių tyrulių pakraščius. Gal jas, perpratusiais verpimo ir audimo paslaptis, baugias ir paslaptingas pavadino laumėmis? Juk iš siūlų suaustas audeklas buvo stulbinamas kultūrinis technologinis šuolis, žvelgiant lig tol žvėrių kailius dėvėjusių žmonių akimis. Tai mes dabar taip įvardijame, o akmens amžiaus žmogui vėjyje besiplaikstantis austas drabužis ar juosta turėjo kelti kone pagarbią baimę. Žinome: tik laisvas nepriklausomas žmogus gali sukurti kažką nauja, o uždaros, prie pelkės gyvenusios genties moterys tokios ir buvo. Gal todėl ir antroji knygos dalis visai kitokia, ir pasakojama kitaip, lyg rečitatyvu sakmę sektų koks aklas keliaujantis dainius, sau pritardamas neįmantria melodija. Poetinė ritmiška proza liejasi lengvai, sklandžiai, ir dar kartą priverčia nusistebėti autorės talentu.

Ir autorės santykis su šia savo heroje yra kitoks, romantizuotas. Regis, į akmens amžiaus moterį rašytoja sudėjo visą savo pagarbą mūsų pramotėms, garbinusioms didžiąją Deivę, ir nostalgiją „aukso amžiui“, kai moterų tvarkomos bendruomenės gyveno taikiai ir darniai tiek su gamta, tiek su kitais žmonėmis. Tiesa, šią mūsų garsiosios archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės hipotezę, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės, dalis mokslininkų archeologų kritikavo, bet tai nenuostabu, juk dauguma jų – vyrai... Kita vertus, grožinės literatūros kūrėjas visada turi tą nuostabią pakylėjančią laisvę išsakyti savo požiūrį, savo įsitikinimą, gal net gražią svajonę. Ši knyga – ne mokslinė studija, nors akivaizdu, kad autorė išstudijavusi daug mokslinės medžiagos. Tai meniškas ir daugiasluoksnis pasakojimas apie žmogų anksčiau ir dabar, apie slaptingus klodus, kurie sudaro mūsų esybę, mūsų priklausymą tam tikrai etninei kultūrai, jos vertybių perdavimą per materialųjį ir dvasinį paveldą, ir dar tais subtiliaisiais kanalais, kuriuos minėjau šio rašinio pradžioje. „Regimas, materialus pasaulis toli gražu nėra vienintelė tikrovė.“
Pasirodo, ir šešėlius galima suverpti.