Karo menas

„Obuolio“ leidyklos nemėgstu dėl vieno bruožo – už perdėtą, perspaustą, hiperbolizuotą, egzaltuotą ir taip banaliai komercializuotą savo knygų pristatymą, žinoma, ir leidžia jie daugiausia vien popigią komerciją, dažniausiai glaudžiai susijusią su kino teatrų repertuaru (rasite čia ir „Hanibalas: pradžia“, ir „Poseidonas“, ir „Stefordo žmonos“). Todėl nieko keisto, kad ir ant absoliučiai kitokio pobūdžio knygos nugarėlė klykia lygiai taip pat, tarsi čia būtų tik ką kinuose prasisukęs blokbasteris pagal bestselerį . Tik pamanykite, „Karo menu“ vadovavosi ir Napoleonas, ir Hitleris, ir netgi JAV generolai planuodami „Audra dykumoje“! Galima pagalvoti, kad leidėjai laikė žvakę ar elektros lemputę, kuria šie (ne)didžiavyriai pasišvietė vartydami puslapius. Tiesa gi yra daug banalesnė ir paprastesnė: kiekvienoje solidesnėje karo (ir ne tik) aukštojoje mokykloje ši knyga yra klasika, kurią privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis kursantas. Nugarėlė taip pat pasakoja mums apie „originalų tekstą“, nors metrikoje nurodyta aiškiai – versta iš anglų kalbos, o Sun Tzu buvo kinas, gyveno jis 544 – 496 m. pr. Kr., tad turėtų būti akivaizdu – originalus tekstas yra kinų kalba, bet Linas Ruzgys iš jos nevertė. Tiesa, kartais ne visada eina suprasti, ar vertėjas suprato, ką verčia (pvz., Kariuomenės puolimas – tarsi pustyklės smūgis į kiaušinį: iš pradžių pilna, paskui tuščia (51 p.), nors mano turimame angliškame variante sakinys skambėtų taip: „ Kariuomenės puolimas – tarsi girnos smūgis į kiaušinį: jis valdomas tų pačių silpnumo ir stiprybės dėsnių“.

Tai tiek piktinimosi, o dabar prasidės žavėjimasis, nes knyga tikrai velniškai gera.

„ Jeigu jie pailsėję – išvargink, jeigu jie vieningi, išskirk “ – jau vienu iš pirmųjų Sun Tzu patarimų paaiškėja, jog „divide et impera“ nebuvo romėnų išradimas, greičiau – privatizavimas. Pirmą kartą skaitant šį veikalą (nedidelį – be komentarų būtų vos 20-30 puslapių) ima nuostaba. Nuostaba gilėja vėl prie jo sugrįžtant, nes supranti, kiek daug tiesos ir išminties yra sudėta labai lakoniškose eilutėse. „ Ginkluotę jis ima iš valstybės, atsargas – iš priešo “. Taip, knyga apie karą ir kariavimą, archajišką, tokį, kokie vyko 6 a. pr. Kr., tačiau labai daug ką iš šių trumpų pastebėjimų galima pritaikyti ir šiuolaikinėms situacijoms. „ Todėl tas, kuris sugeba kariaut, pavergia priešo kariauną be mūšio“. Atrodo, būtent taip JAV elgėsi Irake 2003 m., vos pradėjusi operaciją „Irako laisvė“, gaila, politikai nepaskaitė kitų eilučių „ Kariuomenė brangina pergalę ir nevertina užsitęsusio karo “. Beje, „greitas karas“ buvo būtent tas karas, apie kokį visada svajojo visos valstybės (doktrina, apogėjų pasiekusi prūsų – vokiečių sukurtoje blitzkrieg taktikoje), kol Mao Dze Dungas bei Ho Ši Minas neištobulino antipodo – „lėto karo“ taktikos, apie kurį Sun Tzu, deja, nerašė.

„Laimi tie, kurie patys yra atsargūs ir laukia neatsargaus priešininko žingsnio“ – jeigu nubrauksime visus karus, atsiribosime nuo veikalo istorinių aplinkybių, aiškiai išvysime, jog didžioji dauguma pateikiamų minčių yra kuo puikiausiai pritaikomos ir kasdieniame gyvenime. Tiesą sakant, kasdieniame gyvenime yra pritaikoma ir karinė mintis – „ jeigu priešo kariuomenė traukia namo – nestabdyk jos “, lietuvių liaudis turbūt ne veltui sakydavo „ gulinčio – nemuša “. Cituoti galima beveik bet kurį sakinį, o išimtas iš konteksto jis dažnai įgyja ir naujų prasmių.

Na, o jeigu jus suerzino mano citatos ir norite šiek tiek tikslesnių žinių, apie ką yra „Karo menas“ – prašom. Tai yra rytietiško stiliaus traktatas apie karybą (ne romanas), susidedantis iš atskirų skyrių (pvz., Pradiniai vertinimai, Forma, Žygis, Puolimas ugnimi, Šnipinėjimas ir kt.), parašytas archaiškai, patetiškai ir patraukliai. Be abejo, jeigu norite tapti šiuolaikiniu karvedžiu, „Puolimas ugnimi“ nebus pats svarbiausias skyrius, bet, pvz., Žygio (dabar sakytume – logistikos) klausimų pagrindai nušviesti. Na, o jeigu ruošiatės būti „M“, tikrai pravers skyrius apie šnipinėjimą. Kitaip tariant, manau, beveik kiekvienas šiame veikale ras kažką sau: galbūt istorijos, galbūt karybos, galbūt tiesiog gyvenimiškos išminties, ir galbūt net poezijos.