Džonatanas Livingstonas Žuvėdra

Apie „Džonataną Livingstoną žuvėdrą“ iš draugų buvau girdėjusi tikrai daug ir visi jie apie šią knygą atsiliepė vienareikšmiškai teigiamai. Vis neprisiruošiau perskaityti „knygos, kurioje atrandi tiesą“, bet vieną dieną nuėjau į biblioteką ir ji per kvailą atsitiktinumą atsidūrė mano rankose.

Pradėjusi skaityti „Džonataną Livingstoną žuvėdrą“ tiesiog negalėjau atsitraukti. Skaičiau visai pamiršusi aplinkinį pasaulį. Rite rijau kiekvieną naują sakinį ir negalėjau likti abejinga aprašomiems dalykams.

Ričardo Bacho profesija - lakūnas. Kas gi kitas, jei ne šios profesijos žmogus gali geriau aprašyti skrydžio teikiamą laisvės pojūtį? Kas kitas gali skrydį taip tobulai sutapatinti su kiekvieno iš mūsų daugiau ar mažiau trokštama tobulybe? Ir nors pats rašytojas teigia, kad rašyti jam visiškai nepatinka būtų sunku atrasti skaitytoją, kurio nejaudintų Ričardo Bacho rašomos knygos.

Džonatanas Livingstonas žuvėdra - tai paukštis. Paukštis, kuris visuomet buvo kitoks nei daugelis jo būrio paukščių. Žuvėdra dievinanti greiti. Aplenkusi savo laiką ir erdvę. Džonatanas - tai žuvėdra, kuriai sparno galiuku pavyko palytėti tobulybę.

Ričardo Bacho „Džonatonas Livingstonas žuvėdra“ - knyga skatinanti niekada nenuleisti „sparnų“, skrieti į nuostabaus saulėlydžio nutviekstą horizontą, kietai užmerkus akis prieš nesėkmes. Tai nuostabiems darbams įkvepiantis alegorinis pasakojimas, skatinantis meilę net toms „žuvėdroms“, kurios mus atstumia ir niekina. Pasakojimas mokantis visuose padaruose įžvelgti tai kas gera.

„O, Fletčai, aišku, kad nereikia mylėti bepročių minios! Niekas nereikalauja mylėti neapykantos ir blogio. Tačiau turi pratintis matyti tikrąją žuvėdra, įžvelgti gėrį kiekvienoje iš jų ir padėti joms pačioms tai pajusti. Būtent taip aš suprantu meilę. Kai įgundi, tas teikia daug džiaugsmo.”

„Džonatonas Livingstonas žuvėdra“ - tai knyga, kurią vertėtų perskaityti kiekvienam.