Hurino vaikai

Nepriklausau žmones skirstantiems į skaičiusius „Žiedų valdovą“ ir neskaičiusius. Nors pritariu – kas neskaitė, nemažai prarado. Pirmiausia – prarado tą nuostabą, kuri užklumpa persikėlus į kitą pasaulį su keliais tūkstantmečiais istorijos. Ir štai „Alma littera“ skėlė pokštą, kurio tikriausiai nesitikėjo niekas – viens, du ir išleido naujausią J. R. R. Tolkieno knygą (o gal – vis dėlto Christopherio Tolkieno, kad ir ką sūnus rašytų, kaip jis smarkiai gerbia tėvo rankraščius...). Tai – dar ne viskas. Žadama ir didžioji senųjų dienų sakmė, „Žiedų valdovo“ pasaulio „Pradžios knyga“ – „Silmariljonas“. Matyt, galima tik padėkoti Peteriui Jacksonui, perkėlusiam „Žiedų valdovo“ istoriją į pasaulio ekranus, ir taip pramušusiam kitų J. R. R. Tolkieno kūrinių leidybos ledus net Lietuvoje. Šįsyk – leidimas su superviršeliu, originaliomis Alano Lee iliustracijomis bei žemėlapiu (už kurio trūkumą taip bariau „Žiedų valdovo“ lietuvišką leidimą).

Įvairias „didžiąsias knygas“ lydinčios knygos skirstomos į dvi rūšis: bandymus pakartoti ir bandymus išplėtoti. „Hurino vaikai“, kaip bebūtų keista - nei viena, nei kita. Čia nerasite hobitų, Saurono ar Olmero*, čia nebus Morijos ir netgi Mordoro. Nors veiksmas ir vyksta Viduržemyje, bet jis vyksta prieš keletą tūkstantmečių nei Žiedo karas, tad ir pasakojimas mažiau primena romaną, o daug daugiau – senovinį pasakojimą. Tarsi kažką iš vikingų sagų ar „Nibelungų žiedo“.

Pasakojimo stilius daug santūresnis ir orientuotas į įvykių aprašymą, visiškai nėra humoro. Istorija ne apie tokį didvyrį, kuris darė, darė ir pagaliau kažką padarė, o istoriją apie didvyrį, kurį persekiojo lemtis ir kuris jai pralaimėjo. Tai labai konstrastuoja su „Žiedų valdovo“ tema apie mažo žmogaus didelius darbus. Čia gi ir didelio žmogaus dideli darbai yra beveik bejėgiai prieš prakeiksmą, mestą labai galingo priešo. Ką autorius norėjo tuo pabrėžti, ir kodėl ši sakmė yra laikoma viena iš svarbiausių „senųjų dienų“ sakmių - sunku suvokti. Galbūt ja norėta pabrėžti Juodovo valdovo Morgoto galią ir žmogaus silpnumą? Kitas įdomus dalykas – „Žiedų valdove“ dauguma veikėjų buvo gana vienpusiai, išskyrus galbūt Golumą. O štai Turinas (būtent apie jį daugiausia pasakoja „Hurino vaikai“) kaip tik yra įvairiapusis, apdovanotas įvairiomis žmogiškomis sąvybėmis, kurios gali nuvesti ir į gėrio, ir į blogio kelią (narsa, išdidumas, užsispyrimas, išpuikimas). Jeigu vėlgi lygintume su „Žiedų valdovu“ (o kur nuo jo pabėgsi), Turinas turbūt artimiausias Boromirui. Todėl jis ir jo veiksmai labai suprantami, psichologiškai pagrįsti, kitaip tariant – įtikinami. Kas panašu į „Žiedų valdovą“? Mūšių ir įvykių didybė – Tolkienas puikus metraštininkas, ir jeigu kraujas liejasi, tai jis būtent ir liejasi panašiai kaip senosiose kronikose – nukirstomis rankomis, juodu krauju ir kalbančiais kalavijais.

Ašmenys suskambo šaltu balsu:
- Taip, gersiu tavo kraują, gersiu, kad pamirščiau kraują Belego, savo šeimininko, ir kraują nekaltai nužudyto Brandiro. Nužudysiu tave akimirksniu.

Kodėl nieko nekalbu apie siužetą? Kodėl nepasakau, kas tas tas Hurinas ir Turinas? Todėl, kad tai – nieko nekeičia. Siužetas – ne svarbiausia. Daug svarbiau – nuotaika ir pojūtis, kurį sukelia ši knyga. O pojūtį ji sukelia... autentišką. Galiu tik eilinį kartą nusistebėti Tolkieno sugebėjimu per keletą puslapių skaitytoją įmurkdyti į kitą, tačiau visiškai realų ir nepaprastai organišką pasaulį. Toponimai, vardai, giminininiai ryšiai – viskas atrodo taip sustyguota ir taip natūralu, kad net nekyla klausimų, kurie dažnai randasi skaitant kitas panašius siekius išsikėlusias knygas, pvz., „Koks kvailas vardas! Kokia čia atsiprašant vietovė? Nieko sau – dar nėra parako, o jau kapitalizmas...“ Net ir mano labai gerbiamas A. Sapkowskis „Raganiuje“ visgi to šimtaprocentinio perkėlimo efekto nepasiekė. Su Tolkieno kūriniais, rodos, tai nutinka savaime.

Na, ir beveik pabaigai – apie vertimą. Vertimas neblogas, jeigu nesi tikrasis tolkienistas**, nors kai kurios klaidos ir be reikalo tęsiamos „tradicijos“ kartais glumina: kaip Meris galėjo pavirsti Mere? Juk nedrįstum įtarti, kad vertėjas neskaitė „Žiedų valdovo“? Kodėl „Lučiena“? Galų gale – ar tikrai „nykštukai“***? Viduržemis? Ir - gėda gėda - neteisingai nurodyta J.R.R.Tolkieno gimimo vieta superviršelyje.


Na, o jeigu trumpai, aš tiesiog likau sužavėtas. Seniai teko skaityti kažką tokio niūraus ir, kad ir kaip tai skambėtų keistai kalbant apie magiškąją fantastiką, tikroviško.

* - teatleidžia man J.R.R.Tolkieno Manvė ir jo adeptai už šio vardo minėjimą.

** - tikraisiai tokienistais vadinu žmones, kurie labai daug laiko skiria Tolkieno pasaulio pažinimui ir turi aiškią ir neginčijamą nuomonę, kaip turi būti verčiami vardai, vietovardžiai ir kita. Pavyzdžiui, jie įsitikinę ir turi daug argumentų, kad lietuviškai turėtų būti verčiama „Hūrinas“, o ne „Hurinas“, „Ainū“, o ne „Ainuras“ ir kt. Galbūt jie ir neklysta.

*** - atrodo, pagaliau supratau, kodėl „nykštukas“ nėra tinkamiausias vertimas būtybei „dwarf“. Juk lietuvių kalboje priesaga –uk reiškia paprastai mažybinę, malonybinę formą. Upeliukas, mažuliukas, kvailiukas. Todėl tokie dariniai kaip „piktasis nykštukas“ jau savo daryboje slepia loginę prieštarą. Ką bekalbėti ir apie būtybės dydį...