Atsiminimų nuotrupos

Visiems žinoma, kad senatvėje žmogus dažnai mintimis grįžta į jaunystę, prisimena savo gyvenimo kelią ir nori apie tai papasakoti kitiems. Galbūt kai kas šitokiu būdu nori ir „įsiamžinti". Bet šių prisiminimų autoriaus neturėta pastarojo tikslo, Jam, gimusiam XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pirmoje pusėje gana atkampioje vietoje ir vargais negalais išėjusiam mokslus (tapusiam net profesorium), į gyvenimo pabaigą ėmė knietėti parašyti apie save kaip apie sunkių išgyvenimų patyrusios kartos atstovą.

Pradėjau rašyti atsiminimus dar apie 2000-uosius metus. Rašiau juos vasarodamas savo tėviškėje iš atminties (neturėdamas nei dienoraščio, nei kokių kitokių užrašų) apie savo vaikystės, jaunystės ir studijų laikotarpius. Prisikasiau ligi savarankiško dėstytojo darbo universitete... ir sustojau. Viena, dėl to, kad universitetinis mano darbo laikotarpis buvo labai sudėtingas, kupinas įvykių ir nuotykių, kurių gausybės mano atmintis negalėjo aprėpti, ir kaimo sąlygomis daugelio faktų nebuvo įmanoma patikrinti. O antra, maniau, kad tie mano atsiminimai niekam nereikalingi: nesu nei kokia mokslo pasaulio garsenybė ar apskritai kokia ypatinga asmenybė, kurios atsiminimai būsią kitiems įdomūs. Jeigu ką nors gero ir esu nuveikęs lituanistikos baruose ar mūsų jaunimo švietimo bei auklėjimo srityse, tai dėl iš tėvų paveldėtos meilės darbui ir savo kraštui. Todėl, parašęs apie 80 mašinraščio puslapių, juos numečiau į kampą ir ėmiausi šifruoti Punios bažnyčios archyve išlikusiuose XVII-XVIII a. krikšto ir santuokos metrikų aktuose fiksuotus asmenvardžius bei vietovardžius. Maniau, kad iš to gali būti daugiau naudos negu iš atsiminimų. Tačiau sudėjęs iššifruotą onomastiką į dvi knygas, kurios išspausdintos 2003 ir 2008 m., ir paskelbęs keletą šios rūšies straipsnių bei recenzijų, pajutau, kad dėl susilpnėjusio regėjimo jau nebegalėsiu ką nors svarbesnio nuveikti. Tad nutariau tęsti savo seniau pradėtus atsiminimus. Pavadinau juos nuotrupomis todėl, kad juose surašiau toli gražu ne visus prisimintus dalykus, o tik tuos, kurie man rodėsi galintys būti įdomesni ne tik lituanistui, bet ir šiaip kokiam skaitytojui. Rašydamas juos, konsultavausi, ypač dėl atskirų faktų tikrumo, su įžymiuoju mūsų lingvistikos istoriografu profesoriumi akademiku Algirdu Sabaliausku, kuriam už tai esu labai dėkingas. Nuoširdžiai dėkoju profesoriui Bonifacui Stundžiai, padėjusiam rengti spaudai šią knygelę, ir bibliografei Salomėjai Peciulkienei, sudariusiai mano darbų bibliografijos rodyklę.

Turinys