Balta drobulė (Mokinio skaitiniai)

Apie A. Škėmos romaną "Balta drobulė" girdėjau tik dvi nuomones, ir jos yra visiškai priešingos: arba šis romanas laikomas genialiu kūriniu, vienu geriausiu lietuvių literatūroje, tapusiu kultiniu, arba visiška nesąmone, klejone, sukeltą baltų arklių karštinės. Pastarąjį vertinimą nemaža dalimi įtakoja tai, kad šiuo metu minėtas kūrinys įtrauktas į mokykloje nagrinėjamos literatūros sąrašą. Nenuostabu, kad mokiniams, kuriems skaitymas nėra mieliausias užsiėmimas, modernios literatūros (ne šių laikų, o ieškojimų pradžios, dabar vadinamos modernizmo klasika) pavyzdys nėra "saldainiukas". Paprasčiausias romano "Balta drobulė" siužeto apibūdinimas būtų toks: nepilna lietuvio, dirbančio liftininku (keltuvininku), gyvenimo para. Romanas prasideda 15:54 (" šešios iki keturių popiet ") ir baigiasi kitos dienos dvyliktą (" kelios minutės iki dvyliktos "). Lyg ir niekuo ypatingas darbas keltuve (A. Škėma vartoja šį žodį, nors man labiau tiktų "liftas"; beje, darbinis kūrinio pavadinimas buvo "Keltuvas"): durys atsidaro, durys užsidaro, aukštyn, žemyn, sustojam, judam ir vėl " up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje ". Darbo monotonija suka Antano Garšvos (pagrindinis veikėjas; tiems, kas nežino) mintis ir natūraliai išsilieja "sąmonės srauto" rašymo technika: nuo keleivių, važiuojančių liftu, peršokama prie A. Garšvos minčių apie mylimąją Elena, nuo vaikystės prisiminimų, pateikiamų pirmojo asmens akimis, - prie trečiojo asmens vardu pasakojimo apie pagrindinio veikėjo praeitį (vaikystės nuotrupos, jaunystė Kaune, kova su bolševizmu, "perkeltųjų asmenų" ("dipukų") stovykla). Literatūros kritikai romaną "Balta drobulė" laiko vienu įdomiausiu literatūros eksperimentu, mėginusiu lietuvių romaną išvesti į naujus kelius. Priešinimasis plaukimui pasroviui, šleikščiai romantiško, apsiseilėjusio tautiškumo propagavimo, dviveidiškumo kūryboje ir gyvenime demaskavimas ir maištas (nuo buitinio iki pasaulėžiūros) prieš juos, Dievo ieškojimas, bandymas suprasti savo laikmetį (XX a. pirma pusė), kūrybos ir kančios, meilės ir pasiaukojimo prasmė atsiskleidžia per pagrindinio romano veikėjo - absurdo žmogaus - likimą. A. Camus, S. P. Sartre'o, E. O'Neill'o, S. Beckett'o, C. G. Jung'o, A. Rimbaud, F. Kafkos paveiktas A. Škėma bandė išdėstyti ir savo požiūrį į žmogaus, tautos, žmonijos likimą. Paprastai šie žodžiai skamba lėkštai bei nuvalkiotai ir retai pasitaiko išimčių - nebent gero rašytojo, turinčio ką pasakyti, kūriniuose. A. Škėmos "Balta drobulė" ir yra tokia išimtis. Knygoje rasite ir daug skambių, ir šiek tiek padėvėtų frazių ( "Kiekviena karta išgyvena savo karą; Meilė stipresnė už mirtį. Mirtis stipresnė už meilę", "Poezija - reikli merga. Ji nemėgsta ir kombinatorių, ir impotentų" ), taip pat autoriui įtaką padariusių filosofų minčių (pavyzdžiui, Schopenhauer'io: " Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas - sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas. "). Tačiau romane nestinga ir netikėtų, gražių, ironiškų (komplimentus įrašyti savo nuožiūra) pastebėjimų: "Tuoj pat pažinsi europietį", tarė kartą maloni senutė. "Europiečiai skaito knygas."; "Atvažiuoju mėlynu autobusu. Gerai, kad jis mėlynas. Tai vilties ženklas."; "užuolaidos - išsprendžiamumo simbolis"; "Tu stengies būti ironiškas. Ironija priklauso patalogijai. Matei medžius, apaugusius šungrybiais? Jie ironiški. Bet ar jie sveiki?" . Vienintelis dalykas, kuris erzina (arba linksmina, jeigu esi geresnės nuotaikos), tai A. Škėmos žodynas. 1954 m. (tais metais baigtas kūrinys, nors pirmą kartą publikuotas tik 1958 m.) JAV išleistame romane gal ir nekliuvo žodžiai taksis (taksi, o ne šuva), bliūzelė, dangorėžis, tačiau 1994-2000 m. leidimuose norėtųsi skaityti norminės leksikos žodžius. Autentika yra geras dalykas, bet kalbos kultūra irgi reikalinga. P.S. Ir dar: " prisiminkime, kad A. Škėma pagrindinius savo veikalus parašė dar tada, kai pačių amerikiečių literatūroje nebuvo pasirodę publicistiniai ir meniniai "nuogo žmogaus" manifestai, kurių publikacijos virsdavo savotiškomis "literatūrinėmis bombomis", nei Dž. Boldvino "Kitos šalies", nei F. Roto "Portnojaus skundo", nei Dž. Keruako "Kelyje", nei didžiumos bitnikų prozos. Jei tokioj situacijoj A. Škėma būtų rašęs angliškai ir nebūtų laukęs savo knygų išleidimo po keletą metų, ne vienas jo kūrinys būtų buvęs ne tik pirmųjų anticenzūrinių kregždžių tarpe, bet ir savo stilistine, menine, eksperimentine dvasia būtų tapęs pirmeiviu ne vien amerikiečių, bet ir pasaulinėje prozoje" . Galiu pasirašyti po kiekvienu šiuo A. Bučio žodžiu.