_ico.jpg){kind=icon}
_ico.jpg){kind=icon}
_z1.jpg)
10% nuolaida
Dialogai su savimi
Pristatymo trukmė: 3-6 darbo dienos
Leidėjas: Tyto alba
Išleidimo metai: 2010
Puslapių skaičius: 212
ISBN ar kodas: 9789986167440
Pirkite dabar!
Jūs bet kada vėliau galėsite
prekę išimti iš krepšelio
prekę išimti iš krepšelio
Anotacija
Trečiojoje knygoje Galina Dauguvietytė – ta pati nesuskaičiuojamų gerbėjų pamilta žavi, sąmojinga, dirbtinio pasipūtimo nepripažįstanti, vidiniu aristokratizmu traukianti asmenybė. Ji niekada nenusimena ir neleidžia nukabinti nosies savo skaitytojams. Ir vis dėlto ši knyga kitokia: „Manau, daug atviresnė negu pirmosios dvi. Joje sudėta tai, apie ką anksčiau nepamąsčiau, neįvertinau.“ Pati Galina taip pat jaučiasi pasikeitusi: „Anksčiau mane žavėjo tėvo, o vėliau ir mano pačios pasiutimas.“ Dabar ji pradeda įvertinti tai, ką gavo iš motinos – aktorės Nelės Vosyliūtės: „Dabar suprantu, kokios aukštos moralės buvo ši žavi ir talentinga moteris. Ji įskiepijo man visa, ką turiu savyje geriausia. Jos dėka neturiu daugeliui moterų būdingo ilgo ir pikto liežuvio.“
Man gamtoje labiausiai patinka šviesiai žalia – ankstyvo pavasario spalva. Visi mano buto langai šešiasdešimt dvejus metus žiūri į tą pačią dekoraciją – į parką. Jis amžinai toks pat ir vis kitoks. Matau, kada sprogsta medžių pumpurai, ilgai matau šakas – juodus pagalius. Šiemet juodi pagaliai prieš akis šmėžavo ypač ilgai ir juos net ėmiau vadinti žabais. Žiemą tie pagaliai gražesni – apšarmoję. Per šešis dešimtmečius jie atrodė visaip. Kaip ir mes, žmonės.
* * *
Pirmųjų knygų sėkmė mane nuoširdžiai nustebino. Galvoju – kodėl taip atsitiko? Galbūt patraukė mano atvirumas? Esu atvira, esu tokia, kokia esu. Skaitant mano knygas nereikia vargti, apkrauti ir taip apkrautų smegenų – jos skaitomos lengvai. Pragyvenau ilgą amžių, daug ką mačiau, supratau ir tuo noriu atvirai dalytis su kitais per savo knygas. Girdėjau, kalėjime iš mano knygų liko tik skuteliai – jos ėjo iš rankų į rankas.
Man gamtoje labiausiai patinka šviesiai žalia – ankstyvo pavasario spalva. Visi mano buto langai šešiasdešimt dvejus metus žiūri į tą pačią dekoraciją – į parką. Jis amžinai toks pat ir vis kitoks. Matau, kada sprogsta medžių pumpurai, ilgai matau šakas – juodus pagalius. Šiemet juodi pagaliai prieš akis šmėžavo ypač ilgai ir juos net ėmiau vadinti žabais. Žiemą tie pagaliai gražesni – apšarmoję. Per šešis dešimtmečius jie atrodė visaip. Kaip ir mes, žmonės.
* * *
Pirmųjų knygų sėkmė mane nuoširdžiai nustebino. Galvoju – kodėl taip atsitiko? Galbūt patraukė mano atvirumas? Esu atvira, esu tokia, kokia esu. Skaitant mano knygas nereikia vargti, apkrauti ir taip apkrautų smegenų – jos skaitomos lengvai. Pragyvenau ilgą amžių, daug ką mačiau, supratau ir tuo noriu atvirai dalytis su kitais per savo knygas. Girdėjau, kalėjime iš mano knygų liko tik skuteliai – jos ėjo iš rankų į rankas.
Recenzija
Režisierė, scenaristė, aktorė Galina Dauguvietytė (g. 1926) šiuos metus pasitinka su trečia knyga – po skaitomiausiomis tapusių „Perpetuum mobile. Atsiminimai apie Lietuvos teatro legendas“ (2002) ir „Post Scriptum“ (2006). Ir naujoji knyga taps populiari. Priežastys paprastos: skaityti įdomu, lengva, stilius šmaikštus, ironiškas.
Knygos pavadinimas tarsi liudija tai, kas žmogui lieka, sukūrus amžinąjį variklį ir parašius post skriptum, – pasikalbėti, išaiškinti su savimi, aptarti esminius dalykus. Autorė stebisi, kad parašė jau tris knygas. „Ši, trečioji, knyga, manau, daug atviresnė negu pirmosios dvi. Joje sudėta tai, apie ką anksčiau nepamąsčiau, neįvertinau, tai mano žvilgsnis į save lyg iš šalies“ (p. 17).
Knyga primena Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus (121–180) garsiąją „Sau pačiam“ (gr. Ta eis heauton, lot. Ad se ipsum). Joje politikas ir mąstytojas kalbėjo apie gyvenimą harmonijoje su logosu (G. Dauguvietytė nedeklaruoja apsimestino pamaldumo: „(...) Netikiu, kad man kas nors gali atleisti – žmogus žmogui negali duoti atleidimo. Jeigu Dievas yra – jis gali, o jei jo nėra – gamta, kuri mus sukūrė. Žmogus pats anksčiau ar vėliau supranta savo kaltes, pats sau gali už tai atleisti ar neatleisti. Žmogus dažniausiai bloga pasidaro pats sau“ (p. 17).
Gyvenimo išmintis, kaip įprasta G. Dauguvietytei, pagardinta gausybe prisiminimų. Nagrinėjama nemažai temų: moterų pavardės, krizė, humoras, politika, Briuselis, KGB šešėlis, televizija, dvasinė anatomija ir tos pačios gyvenimo dekoracijos.
G. Dauguvietytė į politiką žvelgia kaip į spektaklį („Seimas išmokė į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į žuliką“, p. 86). O į humorą – labai rimtai. („Gyvenimo be humoro, be juokų neįsivaizduoju, tada tai tikra nuobodybė, o ne gyvenimas“, p. 91).
Menininkė į krizes siūlo žvelgti su didesniu vidiniu brandumu: „(...) Kiek aš tų krizių mačiau, ir visas jas išgyvenau. (...) Mama sakydavo niekada neužmiršianti vieno vaizdo: kai juos vežė mirti, sėdėjo žydė ir žydas ir labai ramiai kalbėjosi. O juk žinojo, kur važiuoja“ (p. 39–40). „Net tremtyse žmonės sugebėjo atsitiesti. Atsitiesime ir mes“, – optimistiškai nusiteikusi G. Dauguvietytė (p. 45).
Knygos pavadinimas tarsi liudija tai, kas žmogui lieka, sukūrus amžinąjį variklį ir parašius post skriptum, – pasikalbėti, išaiškinti su savimi, aptarti esminius dalykus. Autorė stebisi, kad parašė jau tris knygas. „Ši, trečioji, knyga, manau, daug atviresnė negu pirmosios dvi. Joje sudėta tai, apie ką anksčiau nepamąsčiau, neįvertinau, tai mano žvilgsnis į save lyg iš šalies“ (p. 17).
Knyga primena Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus (121–180) garsiąją „Sau pačiam“ (gr. Ta eis heauton, lot. Ad se ipsum). Joje politikas ir mąstytojas kalbėjo apie gyvenimą harmonijoje su logosu (G. Dauguvietytė nedeklaruoja apsimestino pamaldumo: „(...) Netikiu, kad man kas nors gali atleisti – žmogus žmogui negali duoti atleidimo. Jeigu Dievas yra – jis gali, o jei jo nėra – gamta, kuri mus sukūrė. Žmogus pats anksčiau ar vėliau supranta savo kaltes, pats sau gali už tai atleisti ar neatleisti. Žmogus dažniausiai bloga pasidaro pats sau“ (p. 17).
Gyvenimo išmintis, kaip įprasta G. Dauguvietytei, pagardinta gausybe prisiminimų. Nagrinėjama nemažai temų: moterų pavardės, krizė, humoras, politika, Briuselis, KGB šešėlis, televizija, dvasinė anatomija ir tos pačios gyvenimo dekoracijos.
G. Dauguvietytė į politiką žvelgia kaip į spektaklį („Seimas išmokė į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į žuliką“, p. 86). O į humorą – labai rimtai. („Gyvenimo be humoro, be juokų neįsivaizduoju, tada tai tikra nuobodybė, o ne gyvenimas“, p. 91).
Menininkė į krizes siūlo žvelgti su didesniu vidiniu brandumu: „(...) Kiek aš tų krizių mačiau, ir visas jas išgyvenau. (...) Mama sakydavo niekada neužmiršianti vieno vaizdo: kai juos vežė mirti, sėdėjo žydė ir žydas ir labai ramiai kalbėjosi. O juk žinojo, kur važiuoja“ (p. 39–40). „Net tremtyse žmonės sugebėjo atsitiesti. Atsitiesime ir mes“, – optimistiškai nusiteikusi G. Dauguvietytė (p. 45).
Skaityti daugiau
Suskleisti
Atsiliepimai
2010 m. gegužės 05 d.
lina
pirmos knygos idomesnes,bet ir sita nebloga.maladec,moteriske!
2010 m. gegužės 03 d.
aine
knygoje mazai kalbama apie jos motina. daugiau apie poziuri dabartines situacijos. nuomone isdestyta ivairiais klausimais. daug kalbama apie mena. pasirodo korsunovas nepadekojo uz iteikta apdovanojima. pirmos knygos zymiai idomesnes.
Parašykite atsiliepimą apie prekę!