Uždaryti

Emocijų karuselė

-76%
Tik šią savaitę!

Emocijų karuselė

(0 įvertinimai/ų)
Pristatymo trukmė: 1 darbo diena
Leidėjas: Didakta
Išleidimo metai: 2016
Formatas: 12x20, kieti viršeliai
Puslapių skaičius: 176
ISBN ar kodas: 9786094420955
SKAITYTI IŠTRAUKĄ
Pirkite dabar!
Internetu: 2,99 €
Knygyne*: 11,99 €
Sutaupote: 9,00 € (76%)
Turime sandėlyje
Vilniuje atsiimk po 15 min!

Anotacija

"Kaip pavasarį žiedus sukrauna vieni medžiai, po to kiti, taip ir žmonių sąmoningumas pasireiškia nevienodai. Vieni subręsta anksčiau, kiti vėliau. Leiskime kiekvieno sąmoningumui pražysti jam skirtu laiku. Nevertinkime ir neteiskime. Išmokime priimti žmogų tokį, koks jis yra."
Jolanta Sungailienė

Knygoje "Emocijų karuselė. Mąstymą skatinanti bei sąmoningumą ugdanti autorės ir aplinkinių patirtimi paremta knyga" dalindamasi savo ir aplinkinių patirtimi, autorė veda skaitytoją emocijų pažinimo keliu įvairiose gyvenimo situacijose bei parodo jų poveikį sveikatai. Išskirtinė knygos struktūra – autorės pokalbis su skaitytoju – leidžia sekti minties srautu ir pajausti meditacinę būseną. Paliečiamos įvairios probleminės sritys, kurios dažnai įsuka į priklausomybių ratą. Suvokiant, kaip tai vyksta, žengiant sąmoningumo keliu pasąmonėje vyksta pokyčiai: atsikratoma baimių, tvirtėja dvasinis stuburas, kyla savivertė, tampa šviesiau. Supažindinti su pačiu savimi, švelniai prisiliesti prie sielos, padėti sveikti. Autorei tai pavyko.

"Susimąstyti priverčianti knyga. Daug išminties ir tiesos. Sudėtingus dalykus paaiškinti suprantamai - tai menas. Gyvenimiški pavyzdžiai aiškiai iliustruoja autorės įžvalgas. Dėkoju už atvirumą, skleidžiamą dvasingumą ir dalijimąsi."
Vaiva Juškienė, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanė

Jolanta Sungailienė – sąmoningumo ugdymo, pozityvaus mąstymo ir NLP specialistė, gyvenimo pažinimo bei santykių konsultantė, anglų kalbos mokymo modelio ir metodikos kūrėja (www.angluABC.lt), dėstytoja, rašytoja, fotomenininkė ir fototerapeutė.

Ištrauka

Karuselė… Ji sukasi ratu. Nepaliauja suktis tol, kol mechanizmas sustoja. Programa gali būti nustatyta trims ar penkioms minutėms, o kartais tai gali trukti gerą dešimtmetį ar ilgiau…
Visi mes sukamės emocijų karuselėse, kurios kartais tampa užburtais ratais, iš kurių nerandame išėjimo, kol tam neateina laikas. Amerikietiški kalneliai žinomi visame pasaulyje. Jie skraidina aukštyn ir nuleidžia žemyn svaigindami ir gąsdindami, abiem atvejais priversdami širdį plakti sparčiau ir adrenalinui plūstelėti į smegenis. Kaip pakliūname į užburtą adrenalino priklausomybės ratą, net nepastebime. Sukamės jame ieškodami vis naujų gyvenimo iššūkių ir išbandymų, kildami aukštyn ir leisdamiesi žemyn. Visai kaip karuselėse. Ar pamenate save vaikystėje, kai nusivedę į parką tėvai jus įsodindavo į karuselę ir palaimingai mojuodavo jums, besisukantiems joje. Kartais vaikučiai išlipdavo iš karuselės ir svirduliuodavo kaip apgirtę, kiti vos spėję pasiekti tvirtą pagrindą po kojomis nesulaikydavo skrandžio turinio ir jis palikdavo aiškų žemėlapį ant švarių ir tvarkingų drabužėlių… Ko gero, tai būdavo pirmas adrenalino proveržis, kuris netruko persikelti į paauglio, o vėliau ir suaugusiojo gyvenimą. Tik mes to nežinojome. Mes nemąstėme. Mes tiesiog gyvenome. Tai darome ir dabar. Tik gyvenimo karuselė sukasi vis greičiau, o mes, kartais apsvaigę, kartais kamuojami nerimo ir širdies permušimų, net nesuvokiame, kad sukamės toje pačioje, dar vaikystėje išbandytoje karuselėje… Nuolatos. Aukštyn, žemyn arba ratu – į vieną pusę, be perstojo. Kaip voverė rate.
Kas gi mus verčia suktis karuselėje ir kas nustatė laiką, kiek mums joje suktis? Kas tas karuselės prižiūrėtojas, kuris nustato mechanizmo veikimo laiką? Klausimas retorinis. Nebesame vaikai. Už mus mąstyti nereikia. Vaikas, žinoma, atviras aplinkai ir išbandymams. Jis nuoširdžiai verkia arba juokiasi, bet jis nežino, kas yra karuselė, kol tėveliai, norėdami savo atžalą pralinksminti, neįsodina jo į užsukamą ratą. Tada vaikas arba palaimingai krykštauja, arba susisukus galvelei pradeda verkšlenti. Bet kokiu atveju – teigiamai ar neigiamai jis reaguoja į jam pateiktą žaidimo scenarijų. Lygiai taip pat, keliaudami per gyvenimą, mes dalyvaujame gyvenimo pateiktame scenarijuje. Reaguojame į mums pateikiamas situacijas. Verkiame arba juokiamės, džiūgaujame ir krykštaujame arba vaikštome prislėgti ir paniurę. Kas tai lemia? Mūsų reakcija į pateiktą situaciją. Situacijų gyvenime pasitaiko įvairiausių. Kaip jas priimame, priklauso nuo mūsų. Natūralu, kad vienu atveju pykstame, nervinamės, kitu – džiaugiamės ir jaučiamės laimingi. Tačiau kodėl sergame? Kas lemia ligas? Ar mūsų emocijos gali nulemti organizmo sveikatos būklę? Neabejotinai.

Kūno ligos – tai pasekmė. Mūsų reakcijos į aplinką pasekmė. O kur priežastis?
Nežinodamas priežasties, neišgysi. Daugelis esate susidūrę su tuo, kai sunegalavus vienas gydytojas negali nustatyti ligos. Tradicinė medicina technologijų pagalba gali daug, yra toli pažengusi. Tačiau dar labai dažnai pasitaiko atvejų, kai gydytojai sunkiai sugeba nustatyti tikrąją ligos priežastį ir tikslią diagnozę. Tuomet žmogui skiriami vieni, antri, treti vaistai, kol galbūt kažkurie iš jų galiausiai padeda. Tačiau neilgam. Jei ir toliau nieko savo gyvenime nekeisime, nepamatysime tikrosios ligos priežasties, sirgsime vėl ir vėl. Negalavimas kūne neatsiranda iš niekur. Veikia priežasties-pasekmės dėsnis. Jeigu ilgai nervinotės, pykote ar nerimavote, galiausiai liga nusėda kūno organuose. Svarbu išlaikyti psichinę pusiausvyrą, stabilią emocinę būseną, nes nuo jos priklauso, kaip jaučiamės ir kokiomis ligomis sergame. Psichinė energija labai svarbi, ji palaiko dvasios stiprybę. Kai ji išeikvojama, nebelieka energijos niekam. Dažnai žmogus skundžiasi: „Visai neturiu energijos.“ Ir tai tiesa. Tik tas žmogus nesuvokia, kodėl nebeturi energijos. Žinoma, jei jis dirbo sunkų fizinį ar įtemptą protinį darbą ilgą laiko tarpą, tai jam ir pačiam klausimų nekyla, kodėl pervargo ir nebeturi energijos. Tačiau dažnai būna taip, kad žmogus sakosi nepersidirbęs, o energijos nebėra. Kokiais atvejais taip nutinka? Reikia įsisąmoninti, kad mūsų psichinė energija taip greitai neatsistato. Ją susigrąžinti kur kas sunkiau. Tam prireikia daugiau laiko skirti sau. Mes visi turime vienodą psichinės energijos potencialą, tačiau išnaudojame jį labai skirtingai. Kai persitempiame emociniame lygmenyje, linkstame į depresiją.
„Skirti laiko sau…“ Taip dažnai girdime žodžių junginius: „privalau daugiau laiko skirti sau“, „ir kada rasiu laiko sau“, „suprantu, kad reikia daugiau laiko skirti sau, bet juk reikia maitinti vaikus, jie nepalauks, jiems nepasakysi, jog privalau skirti laiko sau“… O ar pagalvojate, ką darys vaikai, kai jų mama arba tėtis, išsisėmę emociškai, nebepakils iš lovos? Kas juos tada pamaitins ir prižiūrės? Nesvarbu, kokios aplinkybės ar reiškiniai atsiranda mūsų gyvenime, jei nesugebėsime suvokti, kad psichinė energija mums svarbi kaip oras, nusigaluosime ir tada gali ištikti emocinė krizė, nes karuselė sukosi per greitai arba kalneliai, kuriais riedėjote aukštyn-žemyn, buvo per statūs. Kodėl reikia lėkti per gyvenimą tol, kol pasiekiamas susinaikinimo taškas, kai nebegalima nieko daryti toliau, kol griūname ir atsiduriame gydytojų priežiūroje?
Šiais laikais dažnai nervinis išsekimas kamuoja ne tik suaugusius, bet ir vaikus, ypač dėl įtampos mokykloje. Tiek pradinukai, tiek paaugliai puikiai žino žodžių stresas, įtampa, baimė prasmę. Psichinė energija – tai sąlytis su savo vidiniu „aš“, tai dvasingumo kelias. Daugeliui žodis ʻdvasingumasʼ siejasi su religija ir dvasininkais. Tikrasis dvasingumas – tai sąmoningumo vystymas, jo atvėrimas. Per jį vyksta pasaulio pažinimas. Mažais žingsniais siekiant sąmoningumo, vystome savo dvasingumą  ir suvokiame Gyvenimo dėsnius. Tada tampa aišku, kodėl sergame ir ką reikia keisti, kad negandos bei ligos mus aplenktų.

Iš kokių energinių resursų skubame padėti žmogui – artimam savo?
Žinoma, padėti kitam būtina. Tai neginčytina. Tik ar turime tam pakankamai energijos? Vienintelis dalykas, ko padedantysis neįvertina – savo energijos limitų išnaudojimo ir pereikvojimo. Tenka sutikti daug žmonių, turiu nemenką bendravimo patirtį, matau, kaip jie mąsto, kur kreipia mintis ir kaip elgiasi įvairiose gyvenimo situacijose. Dažnas jų nesusivokia, kad bandydamas padėti kitam, labai smarkiai nuskriaudžia save, pereikvodamas savo psichinę energiją. Štai vienas atvejis. Mergina nuolatos skubėdama išklausyti kitų, surinkdama jų bėdas, galiausiai atsidūrė ligoninėje, kur jai buvo suteikta pagalba, maitinant lašelinėmis ir naudojant kitokią terapiją. Įspėjau ją, kad pamatytų save iš šono bendravime su kitais. Tačiau merginai buvo sunku patikėti tuo, ką sakau. Savo laiku mums buvo įskiepyta humaniška formulė – padėti kitam. Formulė puiki, bet neišbaigta. Mano formulė skambėtų taip: „Padėk kitam, nenuskriausdamas savęs.“ Nesuvokiama? Daug kam sunkiai suvokiama. Juk jei kitam bėda, skrendi, leki apie save negalvodamas. Pats laikas mokytis ir pabandyti suvokti. Padėti kitam galime tada, kai turime savo energijos užtaisą, kai turime pakankamai rezervų ir kai gelbėdami kitą, nežūsime patys. Sakysite, būna įvairių situacijų ir žmonės šoka padėti kitam, negalvodami apie savo gyvybes. Taip, sutinku. Ekstremalių situacijų pasitaiko. Tuomet net mūsų mąstymas išsijungia, nes mūsų vertybės kalba už mus. „Gelbėti brolį nėra didvyriškumas, tai pareiga.“ Nuostabu girdėti tokius žodžius iš vaiko, išgelbėjusio artimą savo, lūpų. Tačiau kalbame apie kasdienį gyvenimą, apie kasdienius psichinės energijos pereikvojimus padedant kitiems. Kas jums brangiausia? Galite išvardinti ilgą arba trumpą sąrašą, bet nepaneigsite, kad sąrašo viršuje turėtumėte įrašyti žodį GYVYBĖ. Jūsų gyvybė.


Grožį matome vidinėmis akimis.
Maždaug prieš dešimtmetį įsimylėjau gyvenimą iš naujo. Tada prabudo mano siela. Mačiau visą aplink mus esantį, mums dovanojamą grožį. Kiekviename gėlės žiedelyje, kiekviename vabalėlyje. Viskas, kas mus supa – gyva ir gražu. Gamta nedaro klaidų. Viskas joje tobula. Ir žmogus, būdamas gamtos dalimi, esti tobulas. Tik sunkiai tai suvokia ir labai save nuvertina. Savivertė įgaunama atradus ryšį su savimi. Matau vis daugiau prašviesėjusių, vidinėmis akimis praregėjusių žmonių. Tai labai džiugina. Kuo daugiau žmonių džiaugsis gyvenimo dovanojamomis akimirkomis, tuo geriau bus kiekvienam iš mūsų. Mes visi susiję nematomais saitais ir labai veikiame vieni kitų savijautą, nors ne visi tai žinome. Žmonija – tai vienis. Krūptelime, kai kitoje pasaulio šalyje įvyksta nelaimingi atsitikimai. Bet galvojame, kad tai toli nuo mūsų ir mūsų tai nepalies. Tai mus jau palietė…
Kartą su pažįstama ėjome takeliu į jos darbovietę. Susižavėjusi ištariau: „Kaip nuostabiai žydro dangaus fone ant kalno išryškėja baltos bažnyčios siluetas. Tarsi gulbė savo sparnais apgobusi globoja miestą.“ Pažįstama pakėlė akis į mano rodomą vaizdą ir, pažiūrėjusi į mane, tarė: „Įsivaizduoji, šioje vietoje dirbu dvidešimt metų, kasdien minu tą patį taką ir niekada nemačiau šio nuostabaus vaizdo…“ Jos akyse įžvelgiau išgąstį. Jos siela tarytum nubudo, pamatė tai, kas jai buvo parodyta ir nuščiuvo suvokusi, kad tokį ilgą laikotarpį miegojo… Džiugu, kad pastebėdama mus supantį grožį, pakeliu ir kitų žmonių akis aukščiau kasdienių rūpesčių. Žmogus, paskendęs mintyse, negali pasidžiaugti būties akimirka. Kasdien vaikšto nuleidęs galvą žemyn, geriausiu atveju žiūri priešais save. Sakysite – po kojomis žiūrėti reikia, kitaip pargriūsi. Sutinku. Tačiau, kai jus kamuoja alinančios mintys, net ir žiūrint po kojom, galima suklupti… Bet galima stabtelėti ir apsidairyti, pažvelgti į dangų ir nusišypsoti. Bažnyčios vaizdas mus pakylėjo, sudvasino. Moteris buvo priblokšta savo atradimo – per dvidešimt metų nesugebėjo pakelti galvos aukščiau. Dažnas mūsų vaikštinėja nudelbęs akis žemyn, lyg ką pametęs. Toks žmogus gėlės žiedo ar pradedančių žydėti medžių nepastebės. Po kiek laiko atsibus, o medžiai jau žaliuos. „Ir kaip nepastebėjau baltų žiedų?..“ – ne vienas paklaus savęs. Vasara netruks prabėgti, o lengvai besisukantys bei krentantys įvairiaspalviai medžių lapai šoks savo šokį tiems, kas juo gėrėsis… Gyvename mintyse ir tik jos mums parodo, kuriame taške esame – ar aklai einame jų vedami, nematydami aplinkos, neįkvėpdami mus supančio grožio. Ar esame vienyje su supančiu pasauliu – pastebėdami, pajausdami, pasidžiaugdami.

Meluodami kitam, meluojame sau. Sakydami kitam netiesą, apgaudinėjame. Bandome pasislėpti už melo vartų nuo kitų, tačiau iš tikrųjų giliai paslepiame savąjį „aš“, kurio po to taip intensyviai ieškome tobulinimosi kursuose. Žmogus nesupranta, kad viską, ką jis išleidžią į išorę, tą patį nešiojasi savo viduje. Kaip jaučiatės apsimelavę arba manipuliuodami? Atsakykite sau sąžiningai. Po kiekvieno melo žingsnio vis labiau prarandate save, sąlytį su vidiniu savimi, su Aukščiausiuoju. Be šito gyvenime neturėsite vidinės harmonijos ir palaimos. Nesuprasdami, kiek žalingas yra melas, žmonės manosi meluoją kitiems, tik ne sau. Ne kartą esu girdėjusi – „Galiu pameluoti kitam, bet sau aš nemeluoju“. Deja, jūs meluojate sau. Atradimas? Sveikinu, jūs jau padarėte pirmą žingsnį. Mat sakomas melas išorę pasiekia apie 10 procentų, visa kita lieka jumyse. Meluojate sau. Slepiatės už melo sienų, kurios tampa ištisa tvirtove, juosiančia vidinį pasaulį.Melo pavyzdys akivaizdžiai matomas maisto pramonėje. Kiek ir ko dedama į produktus, net baisu studijuoti. Kaip auginamos daržovės? Ne vienas, matyt, ragavot „plastikinių“ pomidorų? Kaip auginami gyvūnai ir paukščiai, kiek hormonų pakliūna į jų pašarą? Kas dedama į pusgaminius?.. Kodėl daroma bet kaip ir dedama visko bet kiek? Todėl, kad meluojama. Darome ne sau, kitiems. Sueis… Svarbiausia pinigai, nesvarbu, kokiu būdu jie uždirbami. Galima apgaudinėti pirkėją, į gaminius dėti cukraus, kuris mus „pakabina“ ant baltojo priklausomybės kabliuko. Cukrus – vienas sunkiausiai įveikiamų priklausomybių. Jo atsisakyti neįmanomai sunku. Pripažinkite, jei suvalgėte saldainį, sausainį, ar nekyla ranka paimti antro, trečio, ketvirto?.. Pažįstamas kartą man guodėsi: „Ir kam aš valgiau tą šokoladą. Paskanavau gabalėlį, po to kitą, nebesusilaikiau ir visą šokoladą suvalgiau.“ Vyras supranta, kad tiek saldumynų jo organizmui nereikia, bet va – susilaikyti po vieno gabalėlio sunku. Draugė lygiai taip pat, jei suvalgo saldainį, tai po jo seka visi tuo metu buvę saldaininėje… Atėjusi pas mane ji dažnai nustemba, kai išimu iš baro saldainius ir ją vaišinu. Klausia: „Kaip jie pas tave užsilaiko?“ Nesu saldainių mėgėja. Man pyragaitis mielesnis.  Kiekvienam savo. Man pažįstamas jausmas, kuomet po vieno saldumyno, seka kitas. Žinoma, kad ne kiekvienas yra priklausomas nuo cukraus, tačiau ši priklausomybė išsivysto labai lengvai, ypač, jei išgyvename stresą.

Sekinanti laukimo energija.
Kiek žmonių laukia pavasario ar vasaros, yra nelaimingi, nes dabar medžiai pliki, nes dabar gūsingi vėjai, nes lyja, nes nešviečia saulė… Kaip nemokame gyventi šią akimirką, kuri yra nuostabi ir nepakartojama. Kaip nemokame pažinti gamtos ir savęs. Mes niekada nežinome, ar sulauksime pavasario, vasaros. Nesame visagaliai šioje žemėje. Išmokime branginti akimirkas. Džiaukimės ir matykime gamtos tobulumą su plikais medžiais, gūsingais vėjais, merkiančiais lietumis ir mistiška migla. Pabandykime sustoti ir įžvelgti grožį tame, kas mus supa. Žinoma, tai padaryti gana sunku, kai viduje nėra šviesos, kuri leistų pamatyti gėrį ir grožį visame kame. Mes visi esame unikalūs. Nėra nė vieno, kuris turėtų vienodas akis. Kiekvieno jos skirtingos. Pažvelgus į žmogaus akis, atsiveria visata, jo individuali visata. Kiekvienas turime širdį. Išskleiskime joje meilę ir nereikės laukti pavasario su pražydusiais sodais, nereikės laukti penktadienio, nes tai pati nuostabiausia savaitės diena, po kurios ateina savaitgalis… Kurkime stebuklus savo rankomis, įsileisdami meilę į širdį ir klausydami ramaus jos plakimo. Laikas – didžiausia vertybė šioje žemėje. Neleiskime jo laukdami, tikėdamiesi, būdami nepatenkinti, kol nesulaukiame savaitgalio. Nuolatinis kažko laukimas sekina. Netenkame energijos, kai nemokame vertinti akimirkos grožio. Pabandykime išgirsti savo širdį čia ir dabar. Apsižvalgykime ir nusišypsokime mums dovanojamam grožiui. Leiskime kalbėti savo širdžiai…
Parašykite atsiliepimą apie prekę!



Būtina įvertinti prekę


Iš viso prekių: 0
Kaina:
Krepšelis

Taip pat siūlome
Maisto naikinimo mašina
Jolanta Sungailienė
Internetu:
4,89 €
Knygyne*:
10,99 €
Tūkstantis draugystės kelių
David Baird
Internetu:
5,79 €
Knygyne*:
8,49 €
Sapnų knyga. Išsamus sapnų simbolių vadovas pagal mėnulį
Brenda Mallon
Internetu:
7,99 €
Knygyne*:
14,19 €
Įvaizdis + Stilius = Sėkmė
Anke Schmidt-Hildebrand, Dietrich Hildebrand
Internetu:
3,99 €
Knygyne*:
7,24 €
Karma joga
Swami Ramayanda
Internetu:
1,69 €
Knygyne*:
3,39 €
Vandens energetika
Vladimiras Kivrinas
Internetu:
2,19 €
Knygyne*:
5,79 €
Pažink savo pradžią ir pabaigą. Senojo Meistro istorijos, 2 knyga
Saulė Zujūtė
Internetu:
2,31 €
Knygyne*:
7,16 €
Aplinkos energetika
Vladimiras Kivrinas
Internetu:
2,19 €
Knygyne*:
5,79 €
Iššifruota vandens kristalų magija
Vladimiras Kivrinas
Internetu:
2,19 €
Knygyne*:
5,79 €
Kristalas ir šviesos kelias. Sūtra, tantra ir dzogčenas
Sud. John Shane
Internetu:
5,59 €
Knygyne*:
8,99 €