Gyvenimas be stogo
prekę išimti iš krepšelio
Anotacija
Gyventi be stogo – tai ne tik likti be stogo virš galvos, bet ir netekti vieno šulo galvoje, taip pat neturėti įtakingo globėjo valdžioje arba tarp nusikaltėlių – šie du pasauliai neretai būna susilieję. Pamėgta autorė – gydytoja ir publicistė Filomena Taunytė šioje knygoje svarsto, kaip rūpintis savo sielos ir kūno sveikata, kai gąsdina grėsmė likti be stogo nuolat brangstant būsto išlaidoms, kai protą žmogui taikosi sudrumsti melaginga reklama, dvasių regėtojai ir velnių išvarinėtojai, kai neturėti blato gali būti pražūtingiau nei tarybiniais laikais, kai ir buvo išrastas blatas.
Knygoje perskaitysite, kokių sveikatos sutrikimų galite nusipirkti kartu su reklamuojamais brangiais vaistais, taip pat sužinosite, kad vis dėlto yra vaistas nuo visų ligų, ir jis gali padėti net tada, kai susirgusiam žmogui lieka tikėtis tik stebuklo. Autorė, remdamasi didžiule profesine ir gyvenimo patirtimi, mus moko: „Būna stebuklų, bet stebuklai visada įvyksta ne ten, kur tikimasi.“ Dėl to reikia pasikliauti savo galva ir patikrinta senąja išmintimi, kuria remiasi Filomenos Taunytės patarimai.
Be šių ir kitų dalykų, sužinosite, kodėl autorė norėtų patekti į kalėjimą, kaip jai sekėsi gintis nuo bado mirties patekus į ligoninę, kur galiausiai jai „stogą“ suteikė bestogė seselė.
Recenzija
F. Taunytės mokyme susipina liaudies išmintis, medicinos patarimai, „pafilosofavimai“; visa tai pateikiama humoristiniu, bet didaktiniu tonu. Kartais publicistės išvados kelia abejonių. F. Taunytės esė „Sektos“ teigiama: „Suaugusiam protingam žmogui sektos nepavojingos, bet žmogui iki 20 metų, kai jis ieško bendrumo, draugystės, grupės, visuomenės, galima įdiegti visiškų nesąmonių ir nusivesti jį ten, iš kur negrįžtama. Yra baisių sektų – tokių kaip satanistai. Visokie atvažiavę pamokslininkai apsiputoję skeryčiojasi, velnius varinėja, savo klausytojams transą sukelia“ (p. 228–229).
Liaudiška lietuviška išmintis F. Taunytės lūpomis pasisako už natūralumą, o bet kokius svetimkūnius laiko priešiškais. Pavyzdžiui, jai nepatinka plastinės operacijos, ir kaip pavyzdys pasitelkiamas neseniai nužudytas Michaelas Jacksonas, „kurį turbūt visi matėme be grimo“ (p. 154). Nemėgsta gydytoja ir sekso revoliucijos, „sukeltos vieno veterinaro“ (p. 153; įdomu, ar čia kalbama apie psichoanalizės tėvą Sigmundą Freudą, ar apie seksologijos pradininką, zoologijos ir entomologijos profesorių Alfredą Charlesą Kinsey?). F. Taunytė garbina karalienę Viktoriją, kuri draudė seksą, nes pati buvo „mergelė, ištekėjusi už Anglijos“ (p. 154). Kaip teigia istorikai, būdama septyniolikos, karalienė Alexandrina Victoria (1819–1901), valdžiusi britų imperiją (kartu su Indija) net 63 metus ir 7 mėnesius, ištekėjo už savo pirmos eilės pusbrolio princo Alberto, kuriam tada buvo 20. Jie susilaukė devynių vaikų.
F. Taunytės knygų populiarumas rodo, kad jų išmintis nėra vien tik netikslumais ir nesąmonėmis paremta. F. Taunytės knygos turėtų praversti prie faktų nesikabinėjančiam lietuviui, kuris pavargo kuo kasdienybės ir, tarsi ištikimas guru mokinys, klauso, ką sako mokytoja, nekreipdamas dėmesio į detales. O gal netikslumais F. Taunytė mus provokuoja? „Jokio cholesterolio anksčiau nebuvo, tik dabar jis atsirado“ (p. 77). Filosofiškai žiūrint, jei daiktų nevadiname vardais, jų tarsi ir nėra.
F. Taunytė turi stulbinančią savybę kalbėdama apie tokius paprastus dalykus kaip kava ir arbata pereiti prie tokios rimtos temos kaip religija: „Religija nuo seno kartu buvo ir medicina“ (p. 76). Paklauskite bet kurio kentėjusiojo ar kenčiančiojo, dėkingo Dievui už išgelbėjimą ir sveikatą, ir ji(s) patvirtins, jog tai – tiesa.

.jpg)