Išduoti, išsižadėti, apšmeižti

Ko tikėtis iš knygos, kurios anotacijoje teigiama, jog tai – „ne tik literatūros kūrinys, bet ir politinis pareiškimas“ (A.Šlepikas, IV knygos viršelis)? Meskite į mane akmenimis, bet man tokie apibūdinimai didelio susižavėjimo paprastai nekelia. O dar autorius, kurio gerbėja, tiesą sakant, niekada nebuvau. O dar pavadinimas, kuris skamba lyg koks manifestas ar ironiška priesaika. Bet net tokią daugybę išankstinių nuostatų įveikęs nesusipratėlis skaitytojas, t.y., aš, gali aptikti kokį grynuolį. Nors paprastai pritariu sakantiems, kad nieko nėra lengviau, nei kritikuoti, visgi ir čia praverčia talentas. Socializmas, socrealizmas ir panašūs ne tokios dar senos istorijos klodai, rodos, užlūžta ir išverčia lauk savo žarnas ant H.Kunčiaus plunksnos smaigalio. Veidmainiams, apsimetėliams, prisitaikėliams, padlaižiams, praeities herojams čia pasigailėjimo nėra. Visokie Afanasijai, Kurtai Šubertai, Juozapai M. ir rečiau pasitaikančios moteriškosios herojės čirška lyg ant iešmo. Net jei nesigilini į politines potekstes, o aukščiau aptartus reiškinius su šaknimi –soc- žinai tik iš pasakojimų, pražiopsoti šią knygą būtų gaila. Groteskas, šaržas, ironija, žiupsnis erotikos – kokteiliukas, kurį verta vartoti jei ne vietoje miego, tai bent prieš jį. „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ – tikrai ne istorijos vadovėlis. Tačiau puikiai tinka jam atskiesti. Nepamirštant kritiško požiūrio, aišku. Kai kur knygoje stringa pabrėžtinis vulgarumas ir bandymai šokiruoti, būti tuo taip trokštamu literatūros maištininku. Tačiau iš esmės – visai suskaitoma ir netgi juokinga. Juokinga ne snobams.