Kiekvienas už save (2-oji laida)

Namuose priešais

 

Jis neapkentė šio namo ir šio buto, šio kambario, virtuvės su tualetu. Taip pat ir koridoriaus jis neapkentė. Ir purvinos laiptų aikštelės, dvokiančios laiptinės, grublėtų laiptų ir apšiurusių turėklų. Žinoma, guodė tai, kad jisai čia neilgam, bent jau ne visam laikui — tai jau tikrai. Bet vis tiek neapkentė ir viso buto apskritai, ir kiekvienos smulkmenos jame, ši neapykanta dusino ir trukdė miegoti. Kasryt pabusdavo protamsa, gerokai prieš sučirškiant žadintuvui, paskubomis prausdavosi, pusryčiaudavo — pats vienas, net motinos nežadindamas — ir skuosdavo į institutą. Ir kurgi pasidėjo jo pomėgis ilgiau pamiegoti! Buvo viskam pasirengęs — kad tik greičiau galėtų iš čia pasišalinti.

Ir iš instituto jis pareitų vėlai vakare, tik tėvai to nesuprastų. Ir neatleistų. Jis reikalingas namuose. Jis tai suvokė. Reikalingas tėvui, mamai, broliui, kuris vis dar ligoninėje ir nežinia kada iš jos sugrįš. Yra neapykanta, neleidžianti jam kvėpuoti. Ir pareigos jausmas artimiesiems, meilė jiems, kuri priverčia giliai atsidūsėti ir gyventi toliau. Gyventi čia, šiame bute, persunktame svetimos dvasios — skurdo, amžinos girtuoklystės ir vargo, gyvenimo be jokios prošvaistės. Jis nepažinojo anksčiau čia gyvenusių žmonių, bet kažkodėl buvo įsitikinęs, kad jie neišvengiamai turėjo girtauti, skursti, rietis. Gyvendamas TOKIAME bute ir TOKIAME name paprasčiausiai negali būti laimingas.

Motinai pasisekė, ji susirado darbą kažkokioje firmelėje, mažytėje, bet vis dėlto mokančioje kiek didesnius atlyginimus nei valstybiniai, o laisvu laiku dar laksto pas mokinius, kemša jiems į galvą vokiečių kalbą. Namuose bemaž nebūna, net poilsio dienomis turi pamokų, tad butas jai nė motais — grįžusi trokšta tik palįsti po dušu ir išsimiegoti. O štai tėvas šioje skylėje leidžia kiauras dienas. Ir kaip jis atlaiko?

Jis baigė gerti arbatą ir, grūsdamas į krepšį vadovėlius bei sąsiuvinius, kaip kiekvieną dieną, nejučia pamanė: o kaip viskas būtų pasisukę, jeigu būtų įstojęs į kitą institutą? Ne į ekonomikos, o į technologijos, kartu su broliu dvyniu? Kaip viskas būtų susiklostę tuomet? Taip pat ar kitaip? Jiedu, visiškai nepanašūs vienas į kitą, visą gyvenimą praleidę drauge, pirmą kartą išsiskyrė tiktai per stojamuosius egzaminus, nes pasirinko skirtingas aukštąsias. Plačiapetis ir stiprus Kostia visuomet apgindavo kur kas gležnesnį ir švelnesnį Vadiką, globojo šį ir elgėsi kaip vyresnėlis, nors jo vyresniškumas buvo skaičiuojamas minutėmis. Skyrėsi jų ir charakteriai: Kostia buvo ryžtingas ir griežtas, o Vadikas įžeidus, sentimentalus ir patiklus kaip mergaitė. Kostia buvo įsitikinęs, kad be jo broliukas pražus. Taip ir atsitiko... Ir kiekvieną rytą, rinkdamas vadovėlius, Kostia sau priekaištaudavo, kad nespjovė į ekonomiką ir nepadavė dokumentų į tą patį institutą, į kurį stojo Vadikas. Kaip jis galėjo palikti brolį vieną, be savo pagalbos ir palaikymo? Dėl to, kas atsitiko, iš dalies kaltas ir jis, Kostia, tad dabar turi kaip įmanydamas stengtis šią savo kaltę atpirkti. Todėl jokių pramogų su bendrakursiais, jokių merginų, naktinių klubų ir interneto kavinių, po paskaitų — tiesiai į namus padėti tėvui. Vakare — pas Vadiką į ligoninę, nuvežti jam knygų, prablaškyti bendrais plepalais ir vėl atgalios, į šį nekenčiamą butą, į šiuos nekenčiamus namus, stovinčius nekenčiamoje gatvėje.