Lota iš Pramuštgalvių gatvės

Vieną šeštadienį lietus pylė kaip iš kibiro, tad negalėjome eiti į turgų. Bet mes pasiėmėme didelį tėčio skėtį ir vis tiek nuėjome, ir nusipirkome raudonų ledinukų. Namo irgi ėjome po skėčiu ir valgėme ledinukus, buvo labai linksma. Bet Lota tąkart negalėjo išeiti į kiemą, nes siaubingai lijo.
– Kodėl šitaip lyja? – paklausė Lota.
– Kad augtų rugiai ir bulvės ir mes turėtume ką valgyti, – pasakė mama.
– O kodėl lyja ir turguje? – paklausė Jonas. – Kad augtų ledinukai?
Mama tiktai nusijuokė.
Kai vakare atsigulėme, Jonas man pasakė:
– Žinai, Mija Marija, kai nuvažiuosime pas senelį ir močiutę, savo darže pasisodinsime ledinukų, o ne morkų, taip bus kur kas geriau.
– Taip, nors morkos sveikiau dantims, – atsakiau. – Laistysime mano žaliu laistytuvėliu, na, tuos ledinukus.
Labai apsidžiaugiau, kad prisiminiau savo žalią laistytuvėlį, kurį turiu kaime pas senelius. Jis rūsyje ant lentynos.
Vasarą mes visada aplankome senelį ir močiutę…

Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė, iliustravo Ilon Wikland