Medaus mėnuo

Septinta jaunos, bet jau plačiai žinomos rašytojos knyga. Pagrindinė romano veikėja, vieniša jauna moteris, išgyvena krizę. Postūmis platesniam jos vidaus pasaulio atvėrimui – netikėta meilė, apverčianti visą jos gyvenimą. Per moters ir vyro santykius rašytoja atrakina žmogaus dvasios gelmę, išsilaisvinimą iš savo ribotumo, transcendencijos poreikį. Medaus mėnuo – laiko ir patirčių metafora, vedanti iki savęs pažinimo ir daug toliau, iki santykio su Dievu.
„Norėjau parašyti knygą apie tyrumą, bet pagavau tik jo ilgesį. Panašiai, trokšdamas patirti Dievą, visur atsitrenki tik į begalinį jo trūkumą, o pamilęs žmogų aptinki toje meilėje nepasotinamą alkį. Romano pulsas ir yra to pirmapradžio tyrumo ieškojimas; medus ir laikas šiek tiek apšviečia veikėjus; žinome, kaip daug priklauso nuo apšvietimo: jis gali negailestingai apnuoginti, bet gali ir sumaniai iškreipti pavidalus.“ – Laura Sintija Černiauskaitė