Uždaryti

NEMOKAMAS PRISTATYMAS į Omniva ir LP Express terminalus Lietuvoje
Mes nežudėme

-24%

Mes nežudėme

(1 įvertinimai/ų)
Pristatymo trukmė: 2 darbo dienos
NEMOKAMAS PRISTATYMAS į Omniva ir LP Express terminalus Lietuvoje
Leidėjas: LGGRTC
Išleidimo metai: 2017
Formatas: 15x21, kieti viršeliai
Puslapių skaičius: 296
ISBN ar kodas: 9786098037630
TURINYS
Pirkite dabar!
Internetu: 11,79 €
Knygyne*: 15,49 €
Sutaupote: 3,70 € (24%)
Turime sandėlyje
Vilniuje atsiimk po 15 min!

Anotacija

„Tėveli, kodėl tie vaikai nebėgo?" - paklausė mano dešimties metų sūnelis, išgirdęs pasakojimą apie Molėtų žydų, taip pat ir vaikų, žudynes. Mes kartu dalyvavome didžiausiose per naujausią Lietuvos 25-erių metų istoriją eitynėse, skirtose pagerbti prieš 75-erius metus Molėtuose nužudytus žydus . Jis įdėmiai klausėsi suaugusiųjų kalbų apie žydų žudynes. Namuose sąmoningai aptakiai pasakojome apie jo senelio, mano tėvo, Kauno gete sunaikintą šeimą. Staiga jis paklausė: „Tėveli, ar mano mama lietuvė?"
Atsakiau, kad - taip.
„Tada aš esu tik pusė žydo", - konstatavo sūnelis.
Šypsodamasis ir šelmiškai mirktelėjęs pasakiau, kad niekas nėra tobulas. Maniau, kad nusijuoks. Bet jis neatlyžo: „Tėveli, kodėl jie nebėgo?"
Nustebęs paklausiau: „Kas nebėgo?"
„Vaikai. Kodėl jie nebėgo!? Jie patys kalti, kad žuvo!"
Sūnaus klausimas ir mąstysena mane pritrenkė. Kaip dešimties metų vaikas taip nejautriai sudėliojo? Kur aš, jį auklėdamas, suklydau? Kaip jis galėjo mesti kaltinimą aukoms? Iš tolesnio pokalbio supratau, kad taip vaikas savaip bandė pateisinti nesuvokiamą nužmogėjimą. Jis visa savo vaikiška siela norėjo, kad žudyti vedami vaikai būtų išgyvenę. „Tėveli, tėveli, juk jie galėjo pabėgti!"
Kai likau vienas, verkiau.

Knygoje "Mes nežudėme" pateikti trisdešimt penki pokalbiai su žydų žudikų ar kitaip dalyvavusių genocide asmenų vaikais ir kitais giminaičiais. Visi pokalbiai yra autentiški, jie autoriaus nekomentuojami.
Prieš kiekvieną pokalbį pateikta duomenų iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų apie nusikaltėlį ir jo vykdytus nusikaltimus. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda arba abejone dėl artimųjų nusikaltimų.

Atsiliepimai

APIE KNYGĄ

Perskaičiau vienu prisėdimu. Dar nemačiau Lietuvoje tokiu kampu nagrinėjamos šios temos.

Neeilinis autoriaus požiūris į nusikaltusiųjų žmoniškumui vaikus ir anūkus, kuriems jų tėvai ir seneliai užkrovė nepakeliamą moralinę naštą. Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme", kurioje pateikti pokalbiai su keliomis dešimtimis dalyvavusių Holokauste - žydšaudžių vaikais (anūkais) ir kitais giminaičiais, iškelia daugybę klausimų, į kuriuos atsakymus teks rasti pačiam skaitytojui. Negaliu nesutikti su autoriumi, kad Holokaustas Lietuvoje palietė visus be išimties. Vieni žuvo, kiti - gyveno. Tačiau gyveno nenorėdami ar ilgai nedrįsdami pažvelgti į praeitį.

Tema yra labai jautri ir skaudi. Nevienareikšmiai bus vertinamas autoriaus pasiryžimas atvesti šiuos žmones į „kalbėjimo kelią". Juk tėvai (seneliai) juos mylėjo, gal net paliko apie save gražius prisiminimus ir staiga reikia išgyventi didžiulę gėdą ir skausmą dėl jų padarytų nusikaltimų. Dėl tų, kurie vedė kitus žmones (kaimynus) į mirtį, juos žudė, dalijosi nužudytųjų turtą. Nors šioje knygoje pateikti pokalbiai rodo, kad didesnė dalis sutikusiųjų kalbėtis įvertino ir suvokė savo tėvų (senelių) elgesio amoralumą, bet tiesos atmetimas Lietuvos visuomenėje vis dar randa pateisinimą ir tebėra plačiai paplitęs. Labai viliuosi, kad ši knyga pasieks autoriaus iškeltą tikslą - „tiesti tiltą tarp mūsų iškankintų sielų".

Arvydas Anušauskas
Humanitarinių mokslų daktaras, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, daugelio istorinių knygų autorius

Autoriaus žodis

AUTORIAUS ŽODIS SKAITYTOJUI

Knyga „Mes nežudėme" nėra istoriko knyga. Esu publicistas, rašytojas. Nevengiu emocijų, metaforų, poteksčių. Tema jautri, skaudi. Knygos žinia - lietuvių tauta nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Nekalti ir neprivalo atsakyti už tėvus, kurie žudė, persekiojo, konvojavo žydus - motinas, tėvus, vaikus, senelius duobių, iš kurių negrįžtama, link.

Kaip vaikai - nusikaltimų aukos nekalti dėl savo žiaurios žūties, taip ir budelių vaikai nekalti dėl savo tėvų nusikaltimų. Deja, labai dažnai manoma, kad vaikai ne tik atsakingi, bet ir iki grabo lentos turi kentėti už savo tėvų nuodėmes. Tokia neapykantos pagimdyta nuostata nepriklauso nuo žmogaus tautybės. Štai vienas izraelietis parašė laišką Danguolei Žvinytei, kurios tėvas Bronius Zvinys 1966 metais sovietinio karo tribunolo buvo nuteistas už dalyvavimą Molėtų žydų žudynėse 1941 metų rugpjūčio 29 dieną, kai buvo sušaudyta apie 1700 žydų kilmės Lietuvos piliečių. Anot Lietuvos žydų bendruomenės - apie 2000. (Beje, žydai Lietuvoje buvo žudomi jau nuo 1941 metų birželio 24 dienos, tai yra nuo Birželio sukilimo pradžios2.) Izraelietis rašė: „Nekaltų žmonių sušaudymo dukra! Paaiškink savo vaikams, anūkams, koks buvo tavo tėvas, senelis <...> Tą dėmę vaikai, anūkai, proanūkiai neišpirks, vadinsis žydšaudžių tautos palikuonimis!"

Aš nepateisinu šio emocinio protrūkio, nukreipto prieš vaikus. Manau, turiu moralinę teisę ginti vaikus, nesvarbu kieno jie būtų. Paaiškinti vis dėlto būtina. Šį laišką rašė Molėtuose nužudytų žydų palikuonis. Daugelis jo giminių guli nužudyti duobėse. Jis taip pat, matyt, yra girdėjęs ir apie Molėtų gydytoją Albertą Jauniškį, kuris buvo atvesdintas prie duobių, kad pats pamatytų, kaip žudomi „jo mylimi žydai". Taip buvo tyčiojamasi iš gydytojo, visą savo profesinį gyvenimą gydžiusio ir būsimus žudikus, ir būsimas jų aukas. Gydytojas matė, kaip iš po sušaudytų žydų kūnų iš duobės bandė išsiropšti trejų ar ketverių metų berniukas, į kurį masinio šaudymo metu buvo nepataikyta.
Gydytojas ėmė maldauti žudikų palikti berniuką gyvą, žadėjo jį išauginti doru kataliku. Žudikai nesutiko ir berniuką nušovė. Kitą dieną po šio pritrenkiančio nežmonišku žudikų brutalumu ir gydytojo drąsa bei humaniškumu žavinčio įvykio A. Jauniškis mirė nuo širdies smūgio.

Knygoje pateikiu pokalbius su nusikaltusiųjų žmoniškumui vaikais, anūkais ir kitais giminaičiais. Noriu pabrėžti, kad atsiriboju nuo puolimo, moralizavimo, priekaištų, kaltinimų, badymų pirštais, šventeiviško daužymosi sau į krūtinę. Atsisakau likti atminties geto įkaitu, geto, alsuojančio neapykanta - „jie visi kalti". Abiem pusėms laikas iš atminties getų išsilaisvinti3. Todėl ir kalbinau nusikaltėlių artimuosius, kurie psichologine prasme patys yra aukos - žudiko aukos. Jiems, niekuo nenusikaltusiems, žinoti šią tiesą yra tikra kančia. Be jokios abejonės, moralė ir teisingumas visada yra nusikaltėlių nužudytų niekuo dėtų aukų pusėje. O kaip jaustis tiems, kurių artimieji dalyvavo bendrapiliečių žydų žudynėse ar persekiojimuose? Savo knyga ir bandau į šį klausimą atsakyti. Tiksliau, patys nusikaltėlių vaikai, anūkai, giminės bando sau patiems į dešimtmečiais neatsakytus klausimus atsakyti. Man, žydų kilmės lietuviui, kurio tėvo šeima - jo motina ir dvi mažos sesutės - sunaikinta lietuvių žudikų Kauno gete, morališkai lengviau jausti užuojautą žudikų vaikams, nors daug kam tai gali atrodyti kaip nesuvokiamas paradoksas.

Idėja pasidalyti savo mintimis tema „Vaikai nekalti dėl savo tėvų nusikaltimų" persekiojo mane jau ne vieną dešimtmetį. Prieš trisdešimt septynerius metais JAV lietuvių išeivijos dienraštis „Draugas" publikavo mano straipsnį, kuriame teigiau, kad lietuvių tautos vadinti žydšaudžių tauta nėra pagrindo4. Rašiau, kad mano draugai nieko nenužudė, niekada nejaučiau jokios jų neapykantos žydų tautai. Sulaukiau garsaus Izraelio istoriko Dovo Levino griežto atkirčio šia tema. Tačiau mano nuostata per tuos veik keturis dešimtmečius nepakito. Turiu pripažinti, kad nebuvo lengva pasirinkti tarp pykčio ir nusivylimo dėl beveik visiško žydų tautos sunaikinimo Lietuvoje ir amžinų humanistinių vertybių. 1976 metais atvykęs į Izraelį ir vieną mėnesį kasdien, išskyrus šabą, nuo ryto iki vakaro praleidęs Holokausto muziejuje Yad Vashem, susidūriau su sovietmečiu slepiama praeitimi. Ji buvo tokia siaubinga, kad, išėjus iš muziejaus, sunku būdavo suvokti, jog saulė vis dar šviečia visiems vienodai lyg niekur nieko.

Knygoje, remdamasis teismų dokumentais, pateikiu duomenų apie jau mirusius sava ar ne sava mirtimi žmones, kurie išdavyste, svetimu krauju, siaubingu žiaurumu amžiams įrašė savo nužmogėjimą į Lietuvos istoriją užkraudami gėdos naštą ant savo palikuonių pečių. Tai pabrėžė ne vienas kalbinamasis, nors tokio klausimo pokalbiuose nekėliau. Svarbiausia, kad knygos skaitytojas galės pajusti nusikaltusiųjų žmoniškumui artimųjų gėdą ir skausmą, išsakytą jų pačių lūpomis. Jų niekas niekada nėra klausęs ir prašęs kalbėti apie savo išgyvenimus viešai. Turint omenyje tūkstančiais skaičiuojamų asmenų, vienaip ar kitaip dalyvavusių savo bendrapiliečių žudynėse, keista, kad niekam nekilo mintis pasikalbėti su jų artimaisiais. O juk šių niekuo dėtų nusikaltėlių palikuonių - vaikų, anūkų, giminių emocinės patirtys per bendravimą su aplinkiniais formuoja nemažos dalies Lietuvos gyventojų vertybines nuostatas.

Kartoju: knyga nėra istorinis veikalas. Tačiau istorijos joje yra tikros, pasakojimai humanizmo kontekste objektyviai istoriškai pagrįsti. Juk savo patirtimi knygoje dalijasi nusikaltėlių palikuonys. Jų išgyvenimai yra tikri. Daugelio teigimu, gėdos našta krinta ant jų pečių. Ar jie turėtų jausti gėdą? Mat normalus žmogus nepaneigs, kad vaikai nėra atsakingi už savo tėvų nusikaltimus. Kas geriau nei mes, žydai, žinome šį nepaneigiamą faktą? Kelis tūkstančius metų žydų tauta buvo kalama ir yra kalama prie kryžiaus, buvo naikinama duobėse ir dujų kamerose tikrąja šių žodžių prasme anksčiau ir netiesiogine - šiandien už kažkieno būtą ar nebūtą nuodėmę. Keista, tiesa? Juk Jis, vienas mūsų tautietis ant kryžiaus (būtas ar nebūtas), lyg ir atpirko savo mirtimi ant to kryžiaus visas mūsų nuodėmes. Vadinasi, ir vaiko, nespėjusio tapti nuodėmingu. Tas vaiko nuodėmės atpirkimas, deja, neišgelbėjo nė vieno duobėje atsidūrusio vaiko -sušaudyto, sudraskyto arba gyvo užkasto šimtuose gražuolės Lietuvos vietovių. Vaikai buvo žudomi gražiausiomis jų gyvenimo dienomis.
Apskritai, nekaltumas neišgelbėjo nė vieno, nepriklausomai nuo tautybės ir tikėjimo, vaiko, atsidūrusio duobėje bet kurioje pasaulio vietoje gražiausią jo gyvenimo dieną.

Vaikai nekalti dėl savo tėvų nusikaltimų, ko Senajame Testamente piktasis Dievas nesakytų. Nei moraliai, nei teisiškai. Ir metamų jiems kaltinimų jie suprasti negali. Kalbintieji žudikų vaikai ir kiti giminaičiai negali suprasti ir jiems artimo žmogaus nusikaltimų priežasties. Kaip ir vienas bičiulis, kuris mano socialinio tinklo „Facebook" paskyroje rašė: „Aš visiškai nesuvokiu, kaip TAI galėjo įvykti. Ir ne vien kaip galėjo atsirast tiek žudikų. Taipogi nesuvokiama, kaip galėjo žmonės įsigyt nužudytųjų rūbų... Pavyzdžiui, ar ir šiandien, jei koks maniakas kruvinas išeitų iš miško ir rėktų: „Ei, žmonės, ką tik kelis nužudžiau, ateikit rūbų papigiai! Parduodu!" Ar irgi subėgtų lietuviai kaip į Lidlą kokį? Manau, kad vis tik ne... O ir žudikų tiek neatsirastų. Vienintelis bent kiek logiškas paaiškinimas, kurį radau kažkur, kad lietuvius po beviltiškos kapituliacijos Stalinui buvo apėmus kažkokia depresija ir proto užtemimas. Jis vedė prie kitų okupantų - vokiečių -garbinimo ir atpirkimo ožio (kaip įprasta - žydo) paieškų". Deja, tuo metu atsirado tūkstančiai tokių, kurie, atlikę savo „darbą", gavo ir marškinius, ir namus, ir nužudytų vaikų paltukus. Jeigu patys žudikų palikuonys nekels klausimų, tinkamai neįvertins savo giminaičių nusikaltimų, teiginys „žudikų neatsiras" nevertas supuvusio skatiko. Atsiras, deja, atsiras.

Parašykite atsiliepimą apie prekę!



Būtina įvertinti prekę


Iš viso prekių: 0
Kaina:
Krepšelis

Taip pat siūlome
1009 metai: šv. Brunono Kverfurtiečio misija = A. d. 1009: missio s. Brunonis Querfordensis
Sud. Inga Leonavičiūtė
Internetu:
6,99 €
Knygyne*:
9,99 €
Nuo Baltijos iki Viduržemio jūros. Šalys ir tautos artimos Lietuvai
Šarūnas Laužadis
Internetu:
7,21 €
Knygyne*:
7,45 €
Vasario 16-oji - Lietuvos valstybės atkūrimo diena
Internetu:
6,63 €
Knygyne*:
6,99 €
Sibiro Alma Mater. Dimicandum!
Sud. Romualdas Baltutis
Internetu:
9,90 €
Knygyne*:
14,86 €
Kovo 11-oji - Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo diena
Eugenijus Manelis, Romaldas Samavičius
Internetu:
1,99 €
Knygyne*:
13,51 €
Lietuvos istorija, XII tomas, 1 d. Sąjūdis: nuo "Persitvarkymo"  iki Kovo 11-osios
Česlovas Laurinavičius, Vladas Sirutavičius
Internetu:
6,79 €
Knygyne*:
7,71 €
Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas
Ats. redaktorė Dalia Kuodytė
9,24 €
Savas ar svetimas paveldas? 1863-1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta
Darius Staliūnas
Internetu:
4,05 €
Knygyne*:
7,05 €