Murmanti siena

Prieš Kalėdų šventes pasirodęs naujasis S.Parulskio romanas – taip pat neprasta dovanėlė skaityti nepamiršusiems mūsų šalies gyventojams. S.Parulskis primena H.Murakamį bent vienu dalyku: jo kūryba arba labai patinka, arba labai nepatinka. Neįsivaizduoju tarpinio varianto. Savo požiūrio į S.Parulskio kūrybą neišduosiu. Pasakysiu tik tiek, kad pirmasis jo romanas „Trys sekundės dangaus“ (beje, dabar perleistas) pradėjo prabėgti nesmagiam laikui ligoninėje po operacijos. O jei knyga įtraukia į save – tai jau šis tas.

„Murmanti siena” – metafora, bandanti apglėbti daugybę mums žinomų ir galbūt nežinomų sienų: “XX amžiuje apie sienas buvo daug kalbama: Kinijos siena, Berlyno siena, „Pink Floyd“ siena, valstybės siena, Raudų siena, pasaulis be ribų, atvira visuomenė, susvetimėjimo sienos ir kitokios nesąmonės. Kad ir ką žmonės būtų norėję pasakyti, vienokiu ar kitokiu pavidalu jų kalboje slypėjo arba sienos baimė, arba baimė, kad sienos nebėra, ir nebus į ką atsiremti, nebus kam suversti bėdos dėl savo nelaimių, neryžtingumo ir nesėkmių”.

Nors romanas – “parulskiškas”, kupinas ironijos, “kieto”, stačiokiško stiliaus puošmenų, jis kitoks nei ankstesnieji. Galbūt būtent todėl, jog tai – metaforų romanas. Ir nesvarbu, jog per jį eina plonytė kažkokios spalvos linija - vienos šeimos istorija, užsimezgusi praeito amžiaus pradžioje ir tebesitęsianti iki šių dienų. Kalbama apie abu XX amžiaus pasaulinius karus, komunizmą, fašizmą, žydų genocidą, sovietinės Lietuvos partizanus. Lyg ir enciklopedija to, kad “užgyvenome” XX amžiuje…

Žydams Raudų siena (Ha Kotel Ha Ma‘aravi) – vilties, atgimimo simbolis. Jau daug šimtmečių. Į ką atsiremsime mes, lietuviai, prieš dvidešimt metų sukūrę Sąjūdį, supurčiusį visą Europą? Į girtą vairuotoją, Laurų kvartalo tvorą? Skaitykite S.Parulskį. Galbūt jis duos atsakymą...