Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą

„Sliekas“ toli gražu dar nebuvo blogiausias roplio gautas vardas – kaimynystėje gyveno keli žalčiai, vardu PoŠimtsPerkūnųŽalčiai, bent dvi TpfuGyvatės ir viena OiKokiaŠlykštynė.“ (p. 23) Štai tokiu senoviniu būdu, pagal pirmą išgirstą žodį ir buvo pavadintas žaltys, vienas iš dviejų pagrindinių istorijos personažų. Katinėlis Pašiauštas bandė pasivadinti pats, ir vardą išsirinko pagal savo keistą, taip ir nepaaiškintą spalvą – Žalias, tačiau sužinojo, jog katinams vardus duoda kiti katinai, maža ką tu sau susigalvoji... Jei jau apie vardus, knygelės autorė Jurga Šeduikytė vardą turi ne iš rašytojavimo, o iš muzikos srities, ir gerą vardą. Ar ji jo nesusigadino šia knyga? Ne, nesusigadino. Kitas dalykas, kad itin entuziastingos leidėjų liaupsės dažnai būna naa, tiesiog leidėjų liaupsėmis... Istorija būtų paprasta kaip dvi kapeikos: kačiukas sutinka žalčiuką, jie susidraugauja ir eina atlikti privalomo kvesto. Paprasčiau sakant, ko nors įveikti, kad ką nors gautų. Sakau „būtų“, nes pasaka nėra vien vaikučiams pabiručiams, su aiškiu veiksmu, aiškiais sakiniais ir aiškiais personažais. Iš tiesų ji gerokai įklimpusi pūkuose, ypač kai kurie sakiniai; taip ir norisi paredaguoti. Reiktų visai nedaug, pvz.: „Buaaa, - pasakė užkoneveikta Kraupužė ir nerangiai kaip didelė spurga šleptelėjo į tamsą po krūmu“ (p. 33). Išeitų, jog didelės spurgos yra nerangios, - abejotina savybė daiktui. Užtektų perkelti žodžius: „nerangiai šleptelėjo į tamsą po krūmu kaip didelė spurga“. Kad spurga gali šleptelti, turbūt nesiginčysime. Viena vertus, tai tarsi smulkmena, kita vertus, panašus kalbos nesuvaldymas krinta į akis keliose vietose. Tai ir pavadinau pūkais – kai istorija beriedėdama apsivelia. Šiuo atveju labiau – įsibėgėdama, nes po superpūkuotos pradžios pamažu atsiranda ir spygliukų. Ne veltui ir Sliekas trokšta „paaštrėti“ – tokiam glotniam, be nagučių jam esą labai sudėtinga išsilaikyti nenuslydus, o aplink ruduo, šlapi lapai ir kitokie nemalonumai... Tad jis išprašo keleto spyglių iš bambeklio PaKaktuso-KopaKaktuso, ir jais naudojamasis, spjovęs į visus gamtos dėsnius, visai šauniai laksto! Turbūt nesitikite, kad papasakosiu siužetą: kas ką gąsdino, kas ko išsigando, kas ką sutiko, susipažino ir susidraugavo, ir kas tas kraupusis Baisozauras, gyvenantis senojo Gluosnio drevėje. Nes! Esmė iš tiesų ta, jog pakeliui herojai bando pažinti tiek save, tiek vienas kitą, tiek aplinkinį pasaulį. Pavyzdžiui, Sliekas yra didelis Tylos gerbėjas, o dar – mėgėjas pamąstyti. O Pašiauštas – neramus ir spontaniškas, bet tikrai draugiškas katinukas. Kartais veiksmas, pokalbiai ir apmąstymai ir supinami kiek nerangiai, na, bet viskas – praktikos dalykas. O štai fantazijos duodant personažams vardus J.Šeduikytei tikrai netrūksta. Barsukas Dundukas, apuokas Gūglas, blakė Šaškė, katinėlis RaMiau... Būtent tokie, kokius norisi nukniaukti į kasdienę apyvartą ir ką nors jais pavadinti. O dar knygoje retsykiais naudojama ir „senųjų Miško gyventojų kalba“: „Kelt, puikusis kirmine, reikia tabaluot pas Zosinaklį antkrapšlio vogt!“, išgirsta vieną rytą Sliekas, klausydamasis Pašiaušto kalbos per agrastą, įkritusį į ausį (nemažos ausys!). Argi ne gražiai skamba „Kvankarėkštvabaliai tolėtosios kelalį surijo“, kad ir ką tai reikštų... Vis dėlto – kam ši knyga skirta labiau – mažiems ar dideliems vaikams? Man regis, labiausiai knyga skirta... dovanoms. Kieti viršeliai su mielu piešiniu, itin geras popierius, gausios iliustracijos (kai kurie J.Šeduikytės piešiniai labai simpatiški, o kai kuriems tarsi pritrūko kelių minučių apdorojimo), atitinkama kaina... Net jei netrauksite jos dažnai pavartyti, ji tikrai gražiai atrodys lentynoje.