Didziulis dekui autoriu uz si nuostabu kurini. Labai smagiai skaitesi, daug emociju, prisiminimu ir gero juoko doziu. Dar karteli dekui!
Pirmą kartą susidūrusį su šiaulietišku dialektu „Pietinia kronikas“ gali šokiruoti. Tačiau skaitytoją maloniai šokiruoja nostalgija, kuri atsiskleidžia per puikiai pažįstamus paskutinio XX a. dešimtmečio simbolius. Vieniems Rimanto Kmitos romanas sužadins prisiminimus. Jaunesniems jis šmaikščiai papasakos apie nepriklausomybę tik ką iškovojusios Lietuvos kasdienybę.
Romano veiksmo vieta – devyniasdešimtųjų Šiauliai ir visos to meto miesto gyventojams gerai žinomos vietos. Ne tik Pietinis, bet ir kultūrkė, dailės fakultets bei kitos. Knygos herojus, vyresnių klasių moksleivis Rimas, niekuo neišsiskiria iš kitų to meto jaunuolių. „Pietinia kronikas“ pasakoja apie jo brendimą, kasdienybę, pirmuosius bandymus užsidirbti pinigų, santykius su bičiuliais ir merginomis.
Visa tai vyksta specifinėje laukinio kapitalizmo atmosferoje, kur susipina kriminalinis pasaulis, pirmieji verslo bandymai, susidomėjimas dvasinėmis Rytų praktikomis. Saulius Urbonavičius-Samas, grupės BIX lyderis, to meto Šiaulius įvardijo kaip „kultūrinį sprogstamąjį mišinį“. Jo sprogimas – Rimanto Kmitos romanas.
Vienas didžiausių „Pietinia kronikas“ išskirtinumų – šiaulietiška tarmė, kuria parašytas romanas. Tarmiškai rašyta literatūra nėra įprastas dalykas Lietuvos literatūros padangėje. Todėl autorius atskleidžia nesitikėjęs, kad parašyta knyga taps bestseleriu. Pasak jo, „Pietinia kronikų“ atsiradimą daugiausiai lėmė jo paties noras fiksuoti dešimtojo dešimtmečio tikrovę. Supratęs, kad internete ir spaudoje esančios medžiagos nepakaks, autorius ėmė kalbėtis su gyvais žmonėmis – iš šių pasakojimų Rimantas Kmita įtikinamai atkūrė to meto Šiaulių realybę.
Knygos savitumas, kritikų nuomone, ne tik originali literatūrinė kalba. Ernesto Parulskio teigimu, ši knyga skaitytoją sugauna „juoko spąstuose“. Autorius nesiekia juokauti, bet juokas atsiranda savaime, plaukia iš pasakojimo eigos – šiuo aspektu „Pietinia kronikas“ primena Balio Sruogos „Dievų mišką“.
Rimantas Kmita – ne tik poetas ir prozininkas, bet ir literatūrologas bei humanitarinių mokslų daktaras. „Pietinia kronikas“ – pirmasis autoriaus romanas, iki tol buvo pasirodę keletas jo poezijos rinkinių. Šiaulietiškai parašyto romano atsiradimą galima sieti su 2013 m. Rimanto Kmitos išversta šveicarų rašytojo Pedro Lenzo pjese „Čia aš varatarius“. Ji parašyta šnekamąja Berno vokiečių kalba, o lietuviškai ji suskambo būtent šiaulietiškai.
Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ 2017 m. triumfavo „Metų knygos“ rinkimuose suaugusiems skirtų knygų kategorijoje. Autorius 2000 m. apdovanotas Zigmo Gėlės literatūrine premija, o 2017 m. – Jurgos Ivanauskaitės vardo premija. „Pietinia kronikas“ režisieriaus Antano Gluskino dėka tapo spektakliu.
Apie šios knygos kalbą
Čia norėčiau šiek tiek paaiškinti šios knygos kalbos dalykus, galbūt tie paaiškinimai bent kiek padės skaitytojams, kurie su šiauliečių tarme nesusidūrė.
Šioje knygoje bandyta prisiminti dešimtojo dešimtmečio pradžios Šiaulių gatvių šnekamoji kalba, slengas. Sunku pasakoti apie miestą ir žmones kitokia kalba, negu kad buvo kalbėta. Bet sunku ir prisiminti - kalba keičiasi su kiekviena karta, o atmintis, deja, ne kompiuterio. Tačiau kitų šaltinių neturim. Aišku, kad tuomet, kaip ir dabar, nebuvo kokios nors vienos standartinės šnekamosios kalbos, kiekvienas žmogus, ypač tokiame mieste kaip Šiauliai, turi savo kalbinę aplinką, giminių viename ar kitame Lietuvos krašte, ir tai veikia jo tarimą, kirčiavimą, leksiką. Tad ir mano šiaulietiška šnekta yra paveikta pietų žemaičių patarmės, rusiškų ar rusiškai dubliuotų filmų ir to meto gyvenimo kiemuose, gatvėse. Ir ten žodis buvo svarbus norint išgyventi.
Pasaulyje šnekamąja kalba grožinės literatūros kūrinių parašyta nemažai, jų apžvalgai prireiktų monografijų. Man pirmąjį postūmį davė šveicaro Pedro Lenzo romano „Čia aš varatarius" vertimas iš Berno tarmės kartu su Marku Roduneriu. Šis kūrinys atstovauja platesniam judėjimui Bern ist uberall („Bernas yra visur"), kurio dalyviai kuria savo krašto šnekamąja kalba. Tiesa, dar anksčiau surasti santykį su vokiečių šnekamąja kalba padėjo Rainerio Vernerio Fassbinderio ekranizuotas Alfredo Doblino romanas „Berlynas. Aleksandro aikštė", kur kai kurie personažai kalba berlynietišku dialektu. 2015 m. viešėdamas Prahoje, kur ir pradėjau rašyti šią knygą, sužinojau, kad čekai jau senokai turi šnekamosios kalbos (obecna čeština) tradiciją, kurią, be kitų, kūrė ir Bohumilas Hrabalas savo romanu „Aš aptarnavau Anglijos karalių". Prie šių kūrinių iš gausybės tokio tipo anglakalbės literatūros paminėčiau Jeromeb Salingerio „Rugiuose prie bedugnės". Ne tik todėl, kad jis parašytas paauglių šnekamąja kalba, bet ir dėl panašaus bildungsromano naratyvo.
Rašyti šnekamąja kalba yra sunkiau, negu gali pasirodyti. Teksto negali apkrauti specialiais transkripcijos ženklais, kirčių taip pat ne-sudėsi. O kur dar sakinio intonacija. Tad rašytinis tekstas vis tiek lieka didesnė ar mažesnė gyvos kalbos stilizacija.
Be jau minėto Pedro Lenzo romano vertimo, yra pasirodęs ir kitas šiaulietiškas vertimas - Mate Matišičiaus „Pomirtinės trilogijos" viena dalis yra versta būtent į šiauliškių šnektą. Tad šiaulietiškai skambančios grožinės literatūros pamažu randasi.
Kalbininkai šiauliečių šnektą priskiria vakarų aukštaičių patarmės šiaurinei daliai. Pagrindiniai jos bruožai - dažnai trumpinamos galūnės, tarnybiniai žodžiai (pvz., a (ar), da (dar), ka (kad)), balsiai o, ė galūnėse dažniausiai tariami kaip a, e, o ilgieji nekirčiuoti balsiai sutrumpėja, visgi šiame tekste dėl gramatinio rišlumo ir noro išvengti nereikalingų dviprasmybių daug kur paliekamos ilgos (nosinės) balsės, nors ir tariamos trumpai (pvz., parašyta „i darbą" galėtų reikšti „ir darbo" bei „į darbą").
Sutrumpėjus galūnei likę žodžio gale priebalsiai tariami minkštai. Kirtis iš galo keliauja į žodžio priekį ar vidurį, bet ne visada, vis dėlto, nors ir esame palatvėje, kaip rašo Vigmantas Butkus, bet vis tiek dar ne latviai. Kiek prisimenu, mes kirčiuodavom ir gerai, iv gerai, mūsų kartą televizija, radijas ir lietuvių kalbos pratybos jau buvo išmušusios iš geležinių tarmės normų. Tas pats ir kitais atvejais. Tarkime, lygiagrečiai vartojami tarminiai ir bendrinės kalbos leksiniai variantai. Jie pasirenkami pagal kontekstą, skambesį, ritmą. Nes gyvojoje kalboje variantai funkcionuoja lygiagrečiai. Vietoj „nes" nerašysi nuosekliai „bo", nes, tarkim, sakinyje „Nes o ką daba veikt' daugiau?" tai visiškai neskambės.
Didžiausias rašybos galvosūkis - balsiai ė ir o. Taisyklingai šių balsių šiauliečiai netaria, na, gal išskyrus kokį kreipinį „ė, tu!" Dažniausiai tai būna tarpiniai ė ir o bei dvibalsių ie ir uo variantai, kartais ė virsta e (pvz., kode (kodėl), tode (todėl)). O kadangi fonetiniais ženklais teksto apsunkinti nesinorėjo, tai buvo sprendžiama individualiai, iš klausos, kur labiau linkstama į dvibalsius ie, uo, kur tiksliau būtų palikti ė ir o, bet netikslumo čia vis tiek lieka. Kirčiuotus ė ir o dažniausiai rašau kaip ie ir uo, bet ne visada. Tarptautiniuose žodžiuose o išlieka.
Gyvoje šnekamojoje kalboje tarimas, kirčiavimas neretai įvairuoja. Todėl ir čia tie patys žodžiai gali būti užrašyti skirtingai, nors beveik visas tekstas parašytas iš to paties pasakotojo perspektyvos. Įvairuoja ir leksika, gramatinės formos. Tarkim, ilgai galvojau dėl veiksmažodžių daugiskaitos formų. Myli, tyli, girdi tipo veiksmažodžiuose palieku tarminę formą: myliat (mylite), tyliat (tylite), girdžiat (girdite), taip pat būsimajame laike: būsme (būsime), būste (būsite), aisme (eisime), aiste (eisite), nors čia labiau tėvų ir dar vyresnės kartos kalbos ypatybė. Tačiau knygoje palieku tą „vintažinę" formą dar ir dėl to, kad kalba būtų labiau šiaulietiška.
Aišku, šioje knygoje susiduriame ne tik su šiauliečių šnekta, bet ir su to meto Lietuvos jaunimo slengu. Tas slengas visų pirma iš kalėjimo. Vis kildavo klausimas, kodėl vartant Roberto Kudirkos „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyną" atrodo, kad daugelį sąvokų žinai? Kodėl būtent kriminalinis žargonas mūsų gatvės kalboje dominuoja? Pirmiausia gal dėl to, kad dešimtajame dešimtmetyje nusikaltėliai turėjo didelį autoritetą. Kaip ir sovietmečiu, kai blatas, įvairių gėrybių susikombinavimas reiškė, kad žmogus moka gyventi. Panašiai ir čia. Be to, tais laikais reketas, susidūrimas su tokiais personažais buvo neišvengiamas. Ir to įtaigaus slengo dešimtojo dešimtmečio pradžioje mano aplinkos bendraamžių kalboje buvo gerokai daugiau negu dabar. Ir, tiesą sakant, gerokai daugiau negu šiame tekste. Slengas, kai kurie keiksmažodžiai buvo tapę tiesiog pertarais, kurie turėdavo tam tikrą emocinį užtaisą, bet mums skambėjo taip pat neutraliai kaip koks oho, va tai tau ir pan.
Autorius
Absurdas, o ne knyga. Tik prakūroms tokią.
Didziulis dekui autoriu uz si nuostabu kurini. Labai smagiai skaitesi, daug emociju, prisiminimu ir gero juoko doziu. Dar karteli dekui!
Labai gera knyga, rašo apie mano laikus, viskas pažįstama, o dar studijavau su šiauliečiais, visi buvome tame pačiame lauke ir laike. Tik daugiau neleiskite per knygų muges "įgarsinti" savo knygų šiuolaikiniam jaunimui - jauniems aktoriams, numušė dalį įsivaizdavimo malonumo, ir apskritai kam to reikia.
Labai originalus turinys, skaičiau ir žavėjausi autoriaus išmone. Puiki knyga!
Šmaikščiai ir išradingai apie rimtus ir pilnus skaudžių išgyvenimų dalykus. 80-ųjų - 90-ųjų kartos tikrai atras kažką sau artimo, o kitiems bus įdomu susipažinti su tos kartos patirtimis.
Buvo iš ko garsiai pasijuokti, o ir giliai apmąstyti kai kurias vietas teko. Geras laikas su šia knyga.
Smagu buvo grįžti į praeitį ir visas patirtis išgyventi iš naujo, tiek viskas pasikeitę dabar, tada gal ir sunkiau buvo, bet bent žmonės buvo žmogiškesni.
Įdomus stilius, kažko panašaus skaityti dar neteko. Nebuvo lengva, nes ši tarmė man svetima, tad vietomis skaityti užtrukdavo ilgiau nei įprastai, bet buvo savotiškai smagu.
žinot ką, labai norėčiau filmo pagal šitą knygą, bet vargu bau ar kas Lietuvėlėje susuktų tokią juostą...
Pati Šiauliuose negyvenau, o jeigu būtų kitaip, ko gero dar labiau patiktu. Knyga, verta tapti bestseleriu!
Autentiškas romanas, neiprastas kurinys tiek ausims, tiek akims.
Linksma istorija apie Lietuvą po nepriklausomybės. Sukėlė daug prisiminimų.
Knyga atsitiktinai atsidūrė mano rankose, pamačiau draugės lentynoje. Nieko panašaus nebuvau mačiusi, labai linksmai skaitėsi, nors pati istorija visai ne linksma, tokia buvo realybė.
Matyt knyga bus labai artima tik nedideliam ratui, man tai buvo sunku skaityti, kai nesu su ta tarme susidūrus, bet tai originalus būdas parašyti knygą, autorius pasistengė.
Man labai patiko. Savita, originali, prikaustanti
ir kas galėjo pagalvot? kad lietuviai pamėgs sakaityt tarmiškai :D
Pareini čia sakau! Knygele, a girdi, davai, einam paskaitysiu tave ir tada žinousiu, a yr ko čia girt tave a ne.
Vo, chebryte, čia tai reikals! Autentik, bandits, mergikės, pietins rajuons. Tikra šiauliatiška biblijikė, vesems, katrie nuo Šiaulia, arba jose nėr buvę.
Aš tikras aukštaitis, skaičiau ir verkiau, ne tiek liūdna, kiek linksma buvo, ne tiek lengva, kiek sunku svetimu dialektu skaityt ir tatai dar suvokt, kas ten užrašyta. Na, Kmita ir užkūrė mums pirtikę.
Atimkit šiaulietišką šnektą iš knygos ir pamatysit, kad kažko ypatingo joje nėra tiek daug. Man skaityti dėl to buvo sudėtinga, o įdomiausia buvo susipažinti su to meto kasdienybe.
Dar neteko skaityti tarme parašytos knygos, kuri tiesiogiai man taip skambėtų mintyse. Buvo neįprasta ir smagi patirtis. Puiki autoriaus idėja, kurią išties įvertino skaitytojai.
Ne visai rimtai apie rimtus dalykus, daug subtilaus gero humoro, liuksusiuks ne knygikė.
Labai neįprasta buvo skaityti knyga parašytą tarmiškai. Kadangi, esu toli nuo to krašto, mintimis bandžiau “įgarsinti” knygą, šiaulietiškai ir visai smagiai susiskaitė.
Geriausia paskutiniu metu skaityta knyga!!!
Vienintelio dalyko kurio gailėjausi, kad aš ne iš Šiaulę :D nes pačio miesto visai nepažįstu. bet visa kita yra afigenai gerai. Nereali knyga. Labai norėčiau ir filmo, kad koks Vėlyvis susuktų :))
Nors parašytą šiaulietiška tarme, bet įsijausti buvo labai lengva.
Nesu didelis lietuvių literatūros mėgėjas, tačiau ši knyga sužavėjo išskirtinumu ir gera nuotaika.
Nuostabi knyga! Originali ir įsimintiną. Pagarba autoriui už stilių!!!
Šį knyga, tai laiko mašina. Skaitydama linksmai nukeliavau į 1990 metus, manau knyga turėtų labai patikti tiems, kas gyveno tuo laikotarpių. Atrodytų praeitis netokia ir tolima, bet smagu matyti kaip mes pasikeitėme
Savitai parašyta, bet skaitėsi gana lengvai. bei palaikė gera nuotaika.
Nukelia į tuos laikus. Prajuokino.
gera, skaityti verta
Paauglių laisvalaikiui
Turėjau daug draugų nuo Šiaulių, jie anais laikais tokie ir buvo! Nuostabi kelionė į praeitį - keista net, kad ji tokia netolima, o mes kaip tauta taip spėjome pasikeisti (šiauliečiai taipogi).
Originaliai parašyta. Tikrai šiaulietiškai. Bet tinka skaityti ir žmonėms iš kitų Lietuvos vietų.
Turėjau daug draugų nuo Šiaulių, jie anais laikais tokie ir buvo! Nuostabi kelionė į praeitį - keista net, kad ji tokia netolima, o mes kaip tauta taip spėjome pasikeisti (šiauliečiai taipogi).
Originaliai parašyta. Tikrai šiaulietiškai. Bet tinka skaityti ir žmonėms iš kitų Lietuvos vietų.
Turėjau daug draugų nuo Šiaulių, jie anais laikais tokie ir buvo! Nuostabi kelionė į praeitį - keista net, kad ji tokia netolima, o mes kaip tauta taip spėjome pasikeisti (šiauliečiai taipogi).
Originaliai parašyta. Tikrai šiaulietiškai. Bet tinka skaityti ir žmonėms iš kitų Lietuvos vietų.
Smagu sugrįžti į pragyventą laikmetį... Pagarba autoriui už stilių, Šiaulietiškas "slengas" be galūnių :)
labai gera knyga.
Parašykite atsiliepimą apie "Pietinia kronikas"
Tik registruoti vartotojai gali rašyti apžvalgas. Kviečiame, prisijungti arba užsiregistruoti
Žanras: Šiuolaikinė lietuvių literatūra
Online knygynas Patogupirkti.lt siūlo skaitytojams įsigyti internetu knygą "Pietinia kronikas", Rimantas Kmita. Pasižvalgyti po platų knygyno asortimentą verta, nes pas mus visada rasite itin geras knygų kainas, išpardavimus, akcijas ir leidinius, kurie įprastai kainuoja pigiau nei fiziniuose knygynuose.
Apsispręsti, ar Rimantas Kmita su knyga "Pietinia kronikas" jus sudomino, padės mūsų parengtas išsamus kūrinio aprašymas, kuriame pateikiame santrauką apie autoriaus kūrybą, trumpai užsimename apie siužetą (nebijokit, turinio neišduodame!), žanrą ar nagrinėjamas temas.
Dar daugiau – mūsų online pirkėjai noriai palieka atsiliepimus apie perskaitytas knygas. Todėl iš karto sužinosite ar knyga "Pietinia kronikas" patiko skaitytojams bei kaip knygų mylėtojai įvertino kitus kūrinius, kuriuos parašė Rimantas Kmita. Nepamirškite atsiliepimo apie knygą "Pietinia kronikas" palikti ir jūs.
