Po pono ir tarno. Lyderystės ir meistrystės dialektika

Dažnai lietuviai dejuoja, kad yra kamuojami „baudžiauninko sindromo“. Ar tikrai? Remkimės empirika. Neseniai į gatves išėjo čekai. Prahos centrą užtvindė 90 000 žmonių minia, nepatenkinta valdžios politika. Ar tai įmanoma Lietuvoje? Galbūt prof. G.Mažeikis tiesiogiai į šį klausimą šioje knygoje ir neatsakys, tačiau ją perskaitę, suprasite ne tik tai, bet ir daug daugiau.

Pirmiausia – apie knygos struktūrą ir kitus formalumus. Kieti viršeliai, malonus dizainas, išradingas viršelis, net 390 puslapių, nepriekaištingas redaktorės Lolitos Petrašiūnaitės darbas (dabar retai kada išvysi knygą, kurioje nebūtų korektūros klaidų). Turinys – įspūdingas: knyga sudaryta iš Įvado ir net 11 skyrių, jiems pasibaigus pristatomas autorius, naudota literatūra, yra pavardžių rodyklė (patogi naudoti knyga yra didelis pliusas). 11 skyrių skirstomi į mažesnius skyrelius, kurių esama nuo 2 iki 13 – iš viso net 53 knygos dalys, kuriose aptariama įvairialypė, tačiau tarpusavyje aiškiai susijusi tematika. Nemažai gali pasakyti ir originalumu išsiskiriantys skyrių pavadinimai: „Poistorinis modeliavimas ir simbolinės mąstymo formos“, „Filosofinis galios išaiškinimas“, „Tarp gimties galios ir valdžios formos“, „Laisvė ir būties meistrystė“, „Žaidimo meistras ir jo (ne)galia“, „Lyderių tipai politinėje antropologijoje“, „Herojai – pusdieviai ir tarsi antžmogiai“, „Makiavelistas“, „Avantiūriškasis cinizmas ant mito ir apšvietos ašmenų“, „Nietzsche‘s (post)draminis viršžmogis“, „Komunikacinio veiksmo meistrai ir alternatyvios bendruomenės“.

Darsyk pagirsiu knygos redaktorę, sugalvojusią (bent man anksčiau tokio termino regėti neteko) žodį „viršžmogis“ vietoje iki šiol originalo kalba naudoto Übermensch (versto kaip „antžmogis“, kuris tebevartojamas, bet turi kiek kitokią prasmę), taip pat tokius estetiškus terminus kaip, pvz., „sąžaismė“, „nesatis“.

Ši knyga ypatinga tuo, kad yra parašyta erudito, kuris laisvai gali rašyti bet kokia tematika – G.Mažeikis išmano ir subkultūrų gyvenimą, ir naująsias technologijas, ir filosofijos bei religijos gelmes, ir meną, ir dar daug ką. Skyrelių pavadinimuose ir knygos tekste neretai galima sutikti tokių, regis, retokai sustabarėjusiuose Lietuvos filosofų diskursuose vartojamų žodžių kaip „fantazmas“, „šmėklos“, „Minotauras“, „Pėdsekys“, „Ipodas“, „Ludi magister“, „stalkeris“. Monografijoje atsiranda vietos ir J.R.R.Tolkieno sukurtiems pasauliams (seniai laukiau, kol kas nors filosofiškai apie juos parašys; „Tolkienas (...) sukūrė dirbtinę elfų kalbą quenya, jos rašmenis ir pradėjo jais rašyti elfų eiles. Koks veiksmas atrodytų beprasmiškesnis ir nekomerciškesnis? Tačiau daugelis šiuolaikinių profesorių, kalbančių apie mokslo taikomumą, turėtų pasimokyti iš šios istorijos, kai, atrodytų, veikla, labiausiai nutolusi nuo bet kokių žmonijos interesų, tapo vienu didžiausių komercinių kūrybinių industrijų projektų pasaulyje. (...) Estetika traukia žmones ir padeda kurti jų tapatybes“, p. 361-362).

Knygoje „Po pono ir tarno“ G.Mažeikis teigia, kad dabar visuotinai paplitusi lyderystės mada tęsia pono statuso išlaikymo tradiciją, o savanorystės idėja kyla iš seno tarnystės ponui reiškinio. Kitaip tariant, nesavarankiški protai nesunkiai tampa korporacijų ir susvetimėjusių valdymo sistemų nuosavybe. Šį teiginį nesunku pagrįsti faktologija: turbūt daugelis, kam teko darbintis Lietuvoje (apsiribosiu mūsų šalies praktika) be „blato“, patyrė, ką tai reiškia. Aštrus protas, geras diplomas, patirtis – toli gražu ne tai, ko reikia didžiųjų korporacijų (ir mažesniųjų, deja, taip pat) ir valstybės institucijų ponams. Jie mielai pasikvies jus „ant kilimėlio“, pagal Dale‘o Carnegie‘io sistemą mandagiai su jumis pakalbės, pasiūlys ką nors abstraktoko, išgersite kavos, ir viskas tuo baigsis. „Mes jums paskambinsim“, - tai, ko gero, yra XXI a. Lietuvos kasdienybės leitmotyvas. O paskui beliks eilinį kartą nusivilti, kad neturi turtingo tėvo, dėdės, tetos, meilužės ar gero pažįstamo, nes kitaip darbo negausi. Tokioje realybėje Lietuvoje gyvena nemaža dalis žmonių, todėl šią knyga, jei pavyks ją pasiskolinti ar nusipirkti (išties verta, jei išgalite – tiražas nėra didelis, 1000 egz.), yra tiesiog būtina perskaityti kiekvienam. Filosofinė G.Mažeikio kalba – gana sudėtinga, bet tuo pačiu ne sprangi, o greičiau smagi, įtraukianti, tad ypatingo filosofinio pasirengimo skaitymui nereikės. Na, o filosofams reikėtų pridurti, kad knygoje G.Mažeikis remiasi T.Adorno negatyviosios dialektikos principais, J.Baudrillard‘o, G.Deleuze‘o visuomenės kritika, apšvietos ir mito, instituciškai toleruojamų samprotavimų ir laisviausių fantazijų racionalaus sprendimo ir fantazmo dialektika. Taip taikliai knygą pristato jos leidėjai, įdomiausių Lietuvoje knygų leidykla „Kitos knygos“. Nuo savęs pridursiu, kad kiekvienas knygos puslapis, skyrelis, skyrius – tai intelektualus nuotykis, kurio metu ne tik pasisemsite originalių įžvalgų, įvairių žinių, bet ir eyes wide shut paversite į abre los ojos.

Štai atsiverčiau bet kurį puslapį, pasinaudojęs J.Cage‘o metodika, ir pataikiau į 196-197. Juose nagrinėjamas žaidimas, kuris yra labai svarbus dalykas, nes „nepaklūsta pono ir tarno sąveikai, o linksmas dalybas į ponus ir tarnus paverčia dviejų grupių lenktyniavimu arba spektakliu, iliuzija“. Čia nagrinėjamas H.Hesse‘s „Stiklo karoliukų žaidimas“, kompiuteriniai RPG (role playing games – vaidmenų žaidimai), grupės „Quest Rising“ muzikanto ir teologo dr. Beno Ulevičiaus knyga „Dieviškasis žaidimas: liturginio mąstymo apmatai“, W.Goldingo „Musių valdovas“, J.Huizinga‘os „Homo ludens“, Erico Berne‘o „Games people play“ ir kt. Prieinama išvados, kad žaidimas neįmanomas ir be rimtų žaidėjų, ir be sukčių, be to, „niekas neturi dominuoti: nei rimti žaidėjai, nei sukčiai“. Ačiū J.Cage‘ui ir G.Mažeikiui, - galutinai pasitvirtino mano įtarimai, kad, kaip sakė „namų darkytoja“ iš animacinio filmuko apie Karlsoną ir Mažylį, „per televizorių rodo vien sukčius; kuo aš prastesnė?“ Širdyje tapo lengviau, prisiminus visus sukčius, su kuriais teko susidurti.

Knyga išties turtinga ir savo kalba ir turiniu, ji tiek prisodrinta aktualijomis (nors dažnai remiamasi klasikiniais kūriniais, filosofais ir kt.), kad pritaikyti šiuolaikinei spektaklio visuomenei G.Mažeikio įžvalgas nesudėtinga. Neabejoju, kad „Po pono ir tarno“ yra viena geriausių kada nors Lietuvos (drąsiai teigčiau – ir ne tik) filosofų parašytų knygų.

Dabar Kauno Vytauto Didžiojo universitete dirbančiam G.Mažeikiui „Po pono ir tarno“ – jau ketvirtoji monografija, prieš tai išleistos ne mažiau įdomios knygos, tarp kurių yra „Renesanso simbolinis mąstymas“ (1998), „Paraštės: minčių voratinkliai“ (1999), „Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika“ (2005), „Propaganda ir simbolinis mąstymas“ (2010). Pastarojoje, taip pat itin įdomioje, idėjomis susišaukiančioje su „Po pono ir tarno“, knygoje „kritiškai pažvelgta į susvetimėjimo fenomeno kritiką, atmenant susvetimėjimo reikšmę individuacijai ir įvairovei, kasdienybės ir institucinėms revoliucijoms, modernizacijos šuoliams ir etiniam / istoriniam Kitumo pripažinimui. [...] Šiandien kurti naujas institucijas neįmanoma be viešųjų ryšių ar propagandos priemonių, aktyviai nedalyvaujant simbolinių mainų pasaulio erdvėje. Tematiniu požiūriu monografijoje žymiau daugiau vietos skiriama filosofinėms konstruojamo ir manipuliuojamo proto bei jo pasipriešinimo galimybėms aptarti, o ne komunikacinėms propagandos technologijoms analizuoti“ (p. 5-6).

Vienas pagrindinių G.Mažeikio teiginių: žmogus, kuris sako, kad yra laisvas be dramos, meluoja. Mąstytojas tvirtina, kad nepakankamas dėmesys kultūrai – reali grėsmė pačiai valstybei; moralė gali naikinti kultūrą, ir atvirkščiai. Profesorius vadovaujasi proceso, konflikto ir veiksmo paradigmomis.