Sakmė apie aisčius

Daugybės tautų gyvenimai jau prasmego užmarštin: sudūlėjo jų statyti miestai, užpūtė vėjas smėliu ir žvirgždu ten gyvenusiųjų darbus, vandeniu užplukdė, nė pėdsako nepalikdamas. Neliko nieko, tačiau tai nereiškia, kad nieko nebuvo. Trumpa žmogiškoji atmintis, tačiau amžina dieviškoji.
[...]
Tol, kol žmonės viena kalba kalbėjosi, buvo tvarka. Simboliai jiems buvo duoti, todėl jais ir kalboms kintant susikalbėdavo. Iš simbolių ėmė rastis raidės. Rašto atsiradimas iškreipė esmę, todėl išminčiai visais laikais šitaip vengė išmintį užrašyti.

Laikas keitė žmonių mąstyseną, simbolių ir verčių prasmes, todėl beviltiškai pasiklysta žmogus senųjų sampratų labirintuose. Beverčiai mokslo vyrų ginčai apie skirtingas įvairių epochų sampratas ir filosofijas.

Šventosios Bibliotekos fondų Sergėtojams leidus, atėjo laikas papasakoti istoriją tautos, kuri dar menama aisčių vardu. Gyva ji dar. Sava, nors labai laiko pakeista kalba tebekalba. Savo šaknų ieško, kitataučiais istorikais nepasitikėdama. Posūkyje ji: arba į susinaikinimą, arba į atgimimą. Todėl ir kalbame.