Steve Jobs. Oficiali biografija

Taigi, paslaptis. Dramblio kaulo spalvos kompiuteriai, kuriuos itin vertina dizaineriai, muzikantai, snobai ir pasiturintys žmonės. Kadangi beveik nesu asmeniškai susidūręs su S. Jobso sukurta produkcija, būsiu gana objektyvus. Iš šalies ji man atrodo šaltoka, nors ir estetiška, tačiau ši estetiška, kaip ir dzenbudistinės-ateistinės-perfekcionistinės S. Jobso pažiūros, technika, kaip ir pagal jos principą (spalvas) „sukonstruotas“ knygos viršelis su hipnotizuojančia genijaus fotografija, traukia. Kuo, iki šiol negaliu pasakyti. Galbūt perfekcionizmas, tiksliau, tobulybės ieškojimas ir yra atsakymas? S. Jobsas, meditacijose neblogai perpratęs save, suvokė ir daugelio žmonių prigimtį: beveik balta (bet ne „ligoninės“, gydytojų chalatų baltumo, o jauki dramblio kaulo baltumo) spalva yra labai stiprus simbolis. Dar vienas galingas simbolis – obuolys, „Apple“, kurį pašiepiamai kai kas vadina graužtuku, o sąmokslo teorijų mėgėjai įžvelgia jame Fibonačio seką, taigi – vėl tobulybės paieškas. Ar teisūs jie, ar ne, ne taip svarbu, tačiau S. Jobso produktai išties pataikė „v jabločko“ (rus. „į dešimtuką“, pažodžiui – „į obuoliuką“). Dar viena gerai žinoma obuolio simbolika – tai Biblijoje aprašytame Edeno sode vykęs gundymas, kai atsikandęs obuolio Adomas kartu su Ieva buvo išvaryti iš rojaus, nes taip pažino blogį. Beje, Robo Janoffo sukurtas „Apple“ simbolis 1977-1998 m. buvo vaivorykštinis, tačiau apie šią simboliką tolerantiškai patylėkime.

Analizuoti pačią knygą nėra sudėtinga. Ji parašyta standartinės vakarietiškos biografijos pavyzdžiu. Didelė, stora ir graži, 42 skyrių, su išskirtinėmis fotografijomis, kuriose atskleidžiama S. Jobso asmenybė, jis parodomas kaip vyras, draugas ir tėvas. Pristatomi jo išradimai (nevardinsiu, nes turbūt kiekvienas paauglys juos jeigu ne turi, tai bent mintinai žino), pabrėžiamas knygos išskirtinumas (rašyta net dvejus metus, artimai bendrauta, knygos autorius – profesionalus biografas). Čia galima rasti daug faktų, sužinoti, kaip kas atsirado ir pan. Kitaip sakant, kodėlčiai ir smalsučiai šią knygą turėtų išmokti mintinai. Būtent todėl knyga populiari ir pasaulyje, ir Lietuvoje.

Paminėtinas ir vertėjo – Pauliaus Ambrazevičiaus – darbas. Nors daugelis „Obuolio“ knygų leidžiamos su begale klaidų, o vertimai priverčia kvatotis arba filosofiškai nuliūsti dėl nesuvokiamai prastos jų kokybės, apie šią knygą to pasakyti beveik negaliu (nors klaidų pasitaiko, pvz.: „S. Jobso [turėtų būti Jobsas] davė jam Bono mobiliojo telefono numerį (...)“, p. 435; „Pataikaujantis viešbutis pagaliau sugebėjo pateikti ir sulčių (...) [gal visgi ne viešbutis S. Jobsui pataikavo, o jo darbuotojai?], p. 534). Suvokiant vertimo tempą (nors geriau reikėjo rinktis kokių penkių vertėjų komandą), pasistengta, tad lietuviškoji „Steve Jobs“ versija pasirodė neprasta (nors ir netobula – S.Jobsas nebūtų patenkintas). Tiesa, būdamas lietuvių kalbos mėgėjas ir kratydamasis pernelyg išsikerojusios globalizacijos ir kosmopolitizmo, visgi pavadinimą būčiau išvertęs (tiksliau, transkribavęs), ir knyga vadintųsi „Stivas Džobsas“. Juolab kad nesuprantu, kodėl miestų pavadinimai lietuvinami, pvz., Niukaslas, o Džobsas išlieka Jobsu? Laikas mums, lietuviams, prisiminti, kad turime savąją kalbą, o ne tik džobsų, geitsų ir kitų anglakalbių genijų suformuotąją. Nors lietuviškoji kompiuterijos leksika kartais kiek juokinga, kartais nesuprantama, visgi tik laiko klausimas, kada ji prigyja. Jau dabar nieko nebestebina kompaktinės plokštelės, programinė įranga (o ne „softas“) etc. Dar kiek laiko reikės, kad prigytų atmintukas (USB memory stick) ir kai kurie kiti terminai, tačiau, tikiu, taip įvyks.

Sparčiai artėjant (neabejoju) totalinei interneto (ir ne tik) kontrolės ir cenzūros erai (JAV neseniai priimtas įstatymas, pagal kurį NSA ir kitos spec. tarnybos turi teisę kopijuoti viską iš socialinių tinklų ir saugoti bent penkerius metus), galima tik bandyti įsivaizduoti, ką S. Jobsas dar būtų sukūręs, jei gyventų toliau, arba ką paliko nebaigtuose užrašuose, brėžiniuose (žinant jo darbštumą, jų turėjo išlikti nemažai).

Pabandant suvokti, ką gi iš tikro sukūrė S. Jobsas, mes matome, jog tai – kontrolės bei pramogų (kurios taip pat yra kontrolės forma) industrijos estetizavimas. Dramblio kaulo bokšte gyvenęs genijus mus pabandė suvilioti dramblio kaulo spalvos technologijomis (o be kompiuterio šiais laikais – kaip be rankų, tai prieš kurį laiką jis numatė), ir jam pavyko. Taigi peršasi eretiškas (ir daugeliui turbūt atrodysiantis nekorektiškas) klausimas: kas toks buvo S. Jobsas – gerasis ar piktasis genijus? Be abejo, galime polemizuoti, kad kiekvienas daiktas, net ginklas, gali būti panaudotas geram tikslui, juolab „nekalti“ kompiuteriai, aifonai, aipodai, aipedai etc. Visgi kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Įsitraukdami į „graužtuko“ imperijos arsenalo vartojimą, tampame vergais, savotiškais narkomanais, priklausomais nuo gražiųjų dramblio kaulo spalvos kompiuterių, jų klaviatūrų, plonyčių išmaniųjų telefonų ir kitko, ką sukūrė S. Jobsas.

Vos 56 metus gyvenęs S. Jobsas - genijus ar beprotis, norėjęs pakeisti pasaulį savais ginklais? O gal dvasingas žmogus, dovanojęs mums tai, ko dar iki galo neįvertinome? Bandykite rasti atsakymus tarp beveik 600 knygos puslapių.