Sunkiau nei dangus: Kurto Cobaino biografija

Parašyti šią knygą ir pastūmėjo paslaptys, bet tam tikra prasme knyga radosi gerokai seniau, mano jaunystėje, praleistoje mažame Vašingtono miestelyje, kur išsigelbėjimą nuo aplinkybių siūlė rokenrolas – kasmėnesiniai „Columbia Records“ ir „Tape Club“ siuntiniai.
Iš dalies įkvėptas tų paštu užsakomų albumų, iš ano kaimiško kraštovaizdžio išvykau į Sietlą tapti rašytoju ir žurnalo redaktoriumi. Po kelerių metų kitame valstijos gale Kurtas Cobainas per tą pat įrašų klubą patyrė panašų virsmą ir savo susidomėjimą pavertė muzikanto karjera. Mūsų keliai susikirs 1989 metais mano žurnalui rengiant pirmąjį vedamąjį straipsnį apie „Nirvana“.
„Nirvana“ mėgti buvo lengva, nes kad ir kokia didžiulė būtų jų šlovė, jie visuomet atrodė nelaimėliai. Apie Kurtą buvo galima pasakyti tą patį. Savo menininko gyvenimą jis pradėjo dviguboje gyvenamojoje priekaboje kopijuodamas Normano Rockwello iliustracijas, paskui atrado savo pasakotojo dovaną, ir ji į Kurto muziką įliejo ypatingo grožio. Prie roko muzikantų jis taip niekada ir nepritapo, bet aš branginau tai, kaip jis suderindavo paauglišką humorą su seniokišku irzlumu. Kai pamatydavai Cobainą kur nors Sietle – tos absurdiškos jo kepurės su ausinėmis buvo neįmanoma nepastebėti, – jis atrodė tikra asmenybė industrijoje, kurioje tikrų asmenybių trūko.
Rašant šią knygą humoras daug sykių atrodė vienintelis šviesulys tokiame sizifiškame darbe. „Sunkiau nei dangus“ apima ketverius tyrimų metus, 400 interviu, daugybę kimšte prikimštų dokumentų spintelių, šimtus muzikinių įrašų, galybę bemiegių naktų ir mylių mylias, nukeliautas nuo Sietlo iki Aberdyno.
Tyrinėdamas nukakau – tiek emociškai, tiek fiziškai – į tas vietas, kur niekuomet nemaniau pateksiąs. Būta didžiulio pakylėjimo akimirkų – kaip anuomet, kai