Vaikantis vėją
Anotacija
Šis pasakojimas balansuoja ties kraštutinumais, kaip, beje, ir pats Goll likimas. Rašytojos vaikystę Vokietijoje apkartino sadistiškos motinos disciplina. Paguodą teikdavo tik Richardo Strausso muzika – jos būdama maža Goll klausydavosi klūpėdama prie uždarų kompozitoriaus durų. Dekadentišką jaunystę užliejo Šveicarijoje kilusi ir iki Paryžiaus nusiritusi dada judėjimo banga. Šią ypatingą moterį visą gyvenimą lydėjo kūrybinė žaismė ir nenuilstantis literatūrinis koketavimas, aksominė Rilke’s melancholija, šiurpūs erudito Joyce’o pasažai, fašistinės Vokietijos neapykanta, karo ir pokario konvulsijos...
Recenzija
Prieš pat jos mirtį, 1976-aisiais, pasirodžiusi knyga vokiškai buvo pavadinta "Niekam neatleidžiu. Mūsų laikų skandalingoji literatūros kronika". (Prancūziškas pavadinimas - "Vaikantis vėją".)
Pasak C. Goll, labiausiai užsisklendęs iš didžiųjų žmonių buvęs J. Joyce'as. "Šiaurės jūrų žuvis? Omaras austrės kiaute. Pernelyg gerbiu gyvūnus - net medūzas ir moliuskus, - kad lyginčiau juos su ta kimšta mumija, ta žieve syvų ir be šilumos, džiovintu vaisiumi, koks buvo Joyce'as" (p. 7).
Skaitydamas šią vaizdingai ir įdomiai parašytą knygą, nejučia prisimenu Galiną Dauguvietytę. Tiesa, C. Goll tiesmukumas, ko gera, labiau išreikštas. "Mylėjau kelis vyrus, mane mylėjo dar daugiau, tačiau pirmąjį orgazmą patyriau septyniasdešimt šešerių. Nors turėjau meilės nuotykių ir ryšių, reikėjo sulaukti tokio amžiaus, kad dvidešimtmetis jaunuolis parodytų, jog mylėtis galima ir kitokia poza, ne tik prislėgtai patino it užvaldyta panelė" (p. 8). Ironiška C. Goll laikysena nepaliks abejingų ir sukels nemažą diskusijų audrą: "[ir toliau tvirtinu, kad] moteris yra žemesnė būtybė ir niekada neprilygs vyrui" (p. 8). "Aš nekenčiu moterų. Jos paviršutiniškos, diletantės. Tepalais ir skaistalais išdažyti cirko gyvūnėliai" (p. 134). Keista, kad tai rašė moteris.

.jpg)