Visi žmonės mirtingi

"Mirtis neigia mūsų gyvenimą, bet būtent ji ir suteikia jam prasmę."
Simone de Beauvoir

Knyga "Visi žmonės mirtingi" - tai pasakojimas apie trapią dviejų žmonių meilę - nemirtingumui pasmerkto vyro ir gražios bei ambicingos aktorės, trokštančios amžinai gyventi jo atmintyje.

"Knyga "Visi žmonės mirtingi", savo laiku sutikta šaltai, kaip tik yra verta visiškos reabilitacijos; iš tiesų tai vienintelis romanas, kuriame Simone de Beauvoir atmetė realizmo normas ir leido sau pasinaudoti filosofinės pasakos, fantastinio pasakojimo ir istorinio romano teikiama laisve: žmogus, kuriam buvo suteiktas nemirtingumas, keliauja iš amžiaus į amžių per Europos istoriją apimtas nevilties, jog negali bendrauti; pasakodamas savo nuotykius jaunai moteriai, jis sugriaus jos trapią pusiausvyrą. Šis "sąmoningas pasukimas nauja vaga", paliekant vietos beprotybei, panašus į geriausius Marguerite Yourcenar pasakojimus."
Encyclopaedia Universalis

"Nenorėdama būti panaši į savo motiną, atrodo, galų gale ėmiau mėgdžioti kitą moterį - Simone de Beauvoir."
Julia Kristeva

"Nepaisant visų konfliktų ir sunkumų, su kuriais jai teko susidurti, jos pasirinktas gyvenimo stilius ją pavertė viena įtakingiausių pasaulio moterų."
Toril Moi

"Simone de Beauvoir įnašas į egzistencializmo filosofiją - tai, be jokios abejonės, jos nuolat šiai filosofijai suteikiamas moralinis turinys. [...] Jos grožiniai kūriniai, parašyti tradicinio romano forma, naujų egzistencializmo idėjų kontekste taip pat kelia pasirinkimo problemas. Juose kalbama apie „išganymą", kurio idėja [jos kūryboje] išgyveno ir „mirus Dievui"..."
J. P. de Beaumarchais, D. Couty, A. Rey. Prancūzų literatūros žodynas

Knygoje "Visi žmonės mirtingi" pateikiamos pagrindinės Simone de Beauvoir gyvenimo datos.

Vertė Lina Rudytė, Gražina Strigockytė

IŠTRAUKA

I skyrius

Uždanga vėl pakilo, Regina nusilenkė ir nusišypsojo; didžiojo sietyno nutviekstos, virš margaspalvių suknelių ir tamsių švarkų mirguliavo rausvos dėmės, kiekviename veide buvo akys, o tų akių gelmėje lankstėsi ir šypsojosi Regina; krioklio šniokštimas, sniego lavinos dundesys užtvindė seną teatrą, nesulaikoma jėga ją atplėšė nuo žemės ir pakylėjo į dangų. Ji vėl nusilenkė. Uždanga nusileido, ir ji pajuto tebelaikanti Florencijos ranką. Skubiai ją paleidusi, žengė išėjimo link.

- Iškvietė penkis kartus, tai gerai, - tarė direktorius.

- Tai gerai, kai vaidini provincijoje.

Ji nulipo laiptais, vedančiais į teatro fojė. Jie laukė jos su gėlių puokštėmis; ji išsyk sugrįžo į realybę. Kai jie sėdėjo prieblandoje, nematomi, beasmeniai, nežinojai, kas jie tokie - galėjai pasijusti besanti dievų sambūryje; bet vos tik juos išvysdavai po vieną, atsidurdavai priešais varganus, nereikšmingus žmogelius. Jie sakė tai, ką ir privalėjo sakyti: „Tai genialu! Tai sukrečia!" - o jų akys degė entuziazmu: maža liepsnelė, kuri užsidegdavo būtent reikiamu momentu ir kurią taupiai užgesindavo, kai tik jos nebereikėdavo. Jie taip pat apsupo Florenciją, atnešė jai gėlių ir uždegė ugnį savo akilų gelmėje, kad pasikalbėtų su ja. „Lyg būtų įmanoma sykiu mylėti mus abi, - piktai pagalvojo Regina, - brunetę ir blondinę, atsitvėrusias savo skirtingumu." Florencija nusišypsojo. Niekas jai netrukdė galvoti, kad ji tokia pat talentinga, kaip ir Regina, kad ji tokia pat graži.

Rožė laukė Reginos jos ložėje, jis apglėbė ją:

- Šįvakar tu vaidinai kaip niekad gerai! - tarė jis.

- Pernelyg gerai kaipo tokiai publikai, - tarė Regina.

- Jie karštai plojo, - tarė Ani.

- O! Jie plojo tiek man, tiek ir Florencijai.

Ji atsisėdo prie tualetinio stalelio ir ėmė šukuotis, o Ani tuo tarpu atseginėjo jos suknelę. Ji galvojo: „Florencijai aš nė motais, neturėčiau ir aš ja domėtis". Bet ji domėjosi ir juto gomuryje kažką aitraus.

- Ar tiesa, kad Sanjė jau čia? - paklausė ji.

- Taip. Atvyko iš Paryžiaus aštuntos valandos traukiniu,. Jis atvažiavo, kad savaitgalį pabūtų su Florencija.

- Jis išties suvystytas, - tarė ji.

- Panašu į tai.

Ji atsistojo, ir suknelė nukrito žemėn. Sanjė jos nedomino, netgi atrodė jai truputį juokingas, vis dėlto Rožė žodžiai skaudino.

- Įdomu, ką apie tai galvoja Mosko.

- Jis Florencijai daug leidžia, - tarė Rožė.

- O Sanjė neturi nieko prieš Mosko?

- Manau, kad jis nieko apie jį nežino, - tarė Rožė.

- Manau, kad taip ir yra, - tarė Regina.

- Jie laukia mūsų Rojalyje taurei vyno. Ar eisime?

- Žinoma, eikime.

Gaivus vėjas pūtė nuo upės katedros link, kurios dantyti bokštai buvo matomi tolumoje. Reginą nukrėtė drebulys.

- Jei Rozalinda pelnė pasisekimą, aš niekada nebevaidinsiu provincijos salėse.

- Ji pelnys pasisekimą, - tarė Rožė. Jis suspaudė Reginos ranką. - Tu būsi didi aktorė.

- Ji jau yra didi aktorė, - tarė Ani.

- Jūs labai mieli, jei taip manote.

- O tu taip nemanai? - tarė Rožė.

- O kas tai įrodo? - pasakė ji. Ji apsuko šalį aplink kaklą. -Reikėtų kažkokio ženklo. Pavyzdžiui, jei ant galvos suspindėtų aureolė, tuomet žinotum, kad esi Rašei arba Dūzė...

- Bus ženklų, - linksmai tarė Rožė

- Nė vienas iš jų nebus visiškai tikras. Tau pasisekė, kad nesi ambicingas.

Jis nusijuokė:

- Kas tau trukdo elgtis taip, kaip aš?

Nors jai nebuvo linksma, ji taip pat nusijuokė.

- Aš pati, - tarė.

Tamsios gatvės gale matėsi raudonas prieangis. Tai buvo Rojalis. Jie įėjo. Ji išsyk pastebėjo juos sėdinčius už stalo kartu su kitais trupės žmonėmis. Sanjė buvo per pečius apglėbęs Florenciją, su savo elegantišku angliškos gelumbės kostiumu jis atrodė įsitempęs ir žiūrėjo į ją žvilgsniu, kuris Reginai buvo gerai pažįstamas, nes buvo jį daugsyk mačiusi Rožė akyse; Florencija šypsojosi, ir buvo matyti jos gražūs vaikiški dantys, ji klausėsi savyje skambančių žodžių, kuriuos jis ką tik jai pasakė, žodžių, kuriuos jis tuoj pasakys:

„Tu būsi didi aktorė. Tu nepanaši į kitas moteris". Regina atsisėdo šalia Rožė. „Sanjė klysta, - pagalvojo ji. - Florencija kysta, ji viso labo tik netalentinga mergaitė, jokia moteris negali man prilygti. Bet kaip tai įrodyti? Ji, kaip ir aš, tvirtai tiki savimi. Ir aš jai nerūpiu, tuo tarpu ji kalta dėl tos aitrios žaizdos mano širdyje. Aš tai įrodysiu", - nusprendė ji ryžtingai.

Ji išsiėmė iš krepšio veidrodėlį ir apsimetė, kad dailina lūpų kontūrą - jai reikėjo save matyti, ji brangino savo veidą, jai patiko ryškus šviesių plaukų atspalvis, išdidus aukštos aktos ir nosies griežtumas, burnos aistringumas, mėlynų akių drąsa; ji buvo graži, tokio provokuojamo ir retai sutinkamo grožio, kad iš pradžių jis stebindavo. „O! jei aš būčiau dviejuose asmenyse, - pagalvojo ji, - viena kalbėtų, kita klausytųsi, viena gyventų, kita į ją žiūrėtų, aš tikrai mokėčiau save mylėti! Niekam nepavydėčiau." Ji uždarė krepšį. Tą minutę buvo tūkstančiai kitų moterų, meiliai besišypsančių savo atvaizdui.

- Eisim pašokti? - paklausė Rožė.

- Ne, nenoriu.

Jie atsistojo, šoko, šoko prastai, bet to nežinojo ir buvo laimingi. Meilė atsispindėjo jų akyse: viską apimanti meilė; juos siejo didžioji žmogiškoji drama, tarsi iki jų niekas žemėje neuvo mylėjęs, tarsi Regina niekada nebuvo mylėjusi. Pirmąkart apimtas nerimo ir švelnumo vyras geidė moters, pirmąkart vyro apglėbta moteris juto tampanti kūno dievaite. Pražydo naujas pavasaris, nepakartojamas kaip ir kiekvievienas pavasaris, o Regina jau buvo užgesusi. Ji susmeigė į delnnus savo aštrius nagus. Neįmanoma buvo paneigti: niekieno sėkmė, niekieno triumfas šiuo momentu negalėjo sutrukdyti Florencijai spindėti Sanjė širdyje aukščiausia šlove. „Aš to nepakęsiu, aš negaliu to pakęsti."

- Tu nenori grįžti? - paklausė Rožė.

- Ne.

Ji norėjo likti čia, norėjo į juos žiūrėti. Ji žiūrėjo į juos ir galvojo: „Florencija meluoja Sanjė; Sanjė klysta, nes nepažįsta Florencijos, jų meilė yra nesusipratimas". Bet kai tik ji paliks juos vienus, nebebus skirtumo tarp jų meilės ir tikros, didžios meilės, nes Sanjė nieko nežino apie Florencijos dviveidiškumą, o Florencija stengiasi apie tai negalvoti. „Kodėl aš tokia? - galvojo Regina. - Kai šalia manęs žmonės gyvena, myli ir yra laimingi, man atrodo, kad jie mane žudo."

- Šįvakar jūs atrodote liūdna, - tarė Sanjė.

Regina sudrebėjo. Jie juokėsi, šoko, ištuštino daugybę butelių. Šokių salė dabar buvo beveik tuščia - ji nepajuto, kaip prabėgo laikas.

- Išsyk po vaidinimo aš visada esu liūdna, - tarė ji. Prisivertė nusišypsoti. - Jums pasisekė, kad esate rašytojas: knygos lieka. O apie visus kitus, apie mus neilgai būna girdėti.

- Koks skirtumas? - tarė Sanjė. - Svarbiausia, kad pasisektų tai, ką darai.

- Kieno labui? - tarė ji. - Vardan ko?

Jis buvo šiek tiek apgirtęs; jo veidas išliko ramus, sakytum, iškaltas iš medžio, bet ant kaktos buvo išpampusios gyslos. Jis šiltai tarė:

- Esu tikras, kad jūs abi padarysite stulbinamą karjerą.

- Yra tiek stulbinamų karjerų! - tarė Regina.

Jis nusijuokė:

- Jūs labai reikli.

- Taip. Tai mano yda.

- Tai didžiausia iš dorybių,.

Jis žiūrėjo į ją draugiškai ir tai buvo blogiau, negu kad jis ją laikęs visišku nieku. Jis ją matė, vertino ir vis dėlto myėjo būtent Florenciją. Tiesą sakant, jis buvo Rožė draugas, tiesą sakant, Regina niekada nesistengė jo sugundyti. Nepaisant to, kad jis ją pažinojo ir kad jis mylėjo Florenciją.

- Noriu miego, - tarė Florencija.

Muzikantai jau dėjo savo instrumentus į dėklus; jie išėjo. Florencija nutolo, įsikibusi į Sanjė parankę. Regina įsikibo į Rožė parankę; jiedu pasuko į nedidelę gatvelę, kurios fasadai buvo šviežiai nutinkuoti ir papuošti įvairiaspalvėmis iškabomis: Žaliasis Malūnas, Žydroji Beždžionė, Juodoji Katė. Ant slenksčių susėdusios senos moterys pašaukė juos, kai ėjo pro šalį. Paskui jie pasuko į buržua gatveles aklinai uždarytomis langinėmis su išpjaustinėtomis širdimis. Nors jau buvo išaušę, visas miestas miegojo. Viešbutis miegojo. Rožė pasirąžė ir nusižiovavo: „Baisiai noriu miego".

Regina priėjo prie lango, atsiveriančio į mažą viešbučio sodą; patraukė į save vieną iš langinių.

- Tas vyras! - pasakė ji. - Jis jau atsikėlė. Kodėl jis keliasi taip anksti?

Vyras buvo ten, išsitiesęs šezlonge, sustingęs kaip fakyras. Kiekvieną rytą jis buvo ten. Jis neskaitydavo, nemiegodavo, su niekuo nesikalbėdavo; plačiai atmerktomis akimis žvelgdavo į dangų; nuo aušros iki sutemos nejudėdamas tysojo vidury pievelės.

• Autorius: Simona de Bovuar (Simone de Beauvoir)
• Serija: Modernioji klasika
• Leidėjas: Charibdė
• Išleidimo metai: 1999
• Knygos puslapių skaičius: 477
• Formatas: 12x17, minkšti viršeliai
• ISBN ar kodas: 9986-745-19-5