Žmogus - pats baisiausias galaktikos padaras. Sukurtas kaip unikali kovos mašina, sukilęs ir pabėgęs nuo savo kūrėjų, atsidūręs ir įkalintas planetoje, slopinančioje daugumą jo galių. Kas būtų, jei žmonės vėl atsidurtų už juos įkalinusios planetos poveikio ribų ir jiems vėl grįžtų visos kūrėjų suteiktos galios? Kitaip tariant, jei prasidėtų tai, ką kitos galaktikos rasės vadino prabudimu.
Pagaliau žmonės išsiveržė iš Žemės planetos, daugėja prabudusiųjų, auga jų galia. Niekas Paukščių tako galaktikoje nebegali mesti atviro iššūkio žmonėms. Tačiau ar jie patys nėra tik kažkieno marionetės? Naujas tikslas nuveda prabudusiuosius į gretimą galaktiką. Galaktiką, turinčią savus šeimininkus...
Ankstesnis romanas "Žmogus" sulaukė tarptautinio pripažinimo ir 2009 metais buvo išleistas vienoje iš didžiausių JAV leidyklų. Dabar šią knygą anglų kalba gali skaityti viso pasaulio fantastikos mėgėjai.
IŠTRAUKA
Jaunas vaikinas jau beveik dešimt minučių susirūpinęs žiūrėjo į savo mintyse paskendusią aukštą moterį, rymančią prie lango. "Elena, kada pradėsime?" - kelis kartus jau žiojosi klausti vaikinukas, bet kiekvieną kartą nutildavo taip ir neištaręs nė žodžio. Neseniai prabudęs, jis dar neatsikratė savo ankstesnių trūkumų - kantrybės stokos, nuolatinio skubėjimo nežinia ko ir nežinia kur, bet jau sugebėjo tinkamai valdytis ir neleisti šiems trūkumams pasireikšti.
- Vis galvoju, ką pasakoti toliau, sekretoriau, - pagaliau prašneko Elena. - Pasakojimas turi būti įdomus. Visgi paliekam atminimą ateinančioms žmonių ir ne žmonių kartoms. Negi pulsi rašyti apie tai, kaip rinkome savanorius ar kaip didėjo prabudusiųjų skaičius ir plėtėsi jų bazė Skruzdžių planetoje? Kam tai įdomu? Elementari rutina...
- O gal papasakok apie kovas Dvarvų galaktikoje? - nedrąsiai įsiterpė sekretorius, niekaip negalėdamas atsikratyti minčių apie iki prabudimo turėtus trūkumus ir smerktinus įpročius. "Štai kodėl niekaip negaliu atsikratyti įpročio rytais gerti kavą? - mąstė vaikinukas. - Kiti jau kitą dieną po prabudimo atsikrato narkotikų priklausomybės, o aš niekaip ne-atprantu nuo kavos."
- Nustok tu pagaliau su savo kava, - pyktelėjo Elena. -Išmok slėpti savo mintis arba bent jau pasistenk susikaupti darbui. Labai jau garsiai mąstai, trukdai susikoncentruoti. Be to, - matydama nuraudusį ir susigėdusį sekretorių, jau gerokai švelniau tęsė: - Kavoje nieko smerktino nėra. Aš pati mielai išgeriu rytais puodelį geros kavos. Tad nesigraužk. Geriau grįžtame prie darbo. Tai, sakai, kovos Dvarvų galaktikoje?
- Kodėl gi ne? - linktelėjo sekretorius, pagaliau atsikratęs jį kamavusių minčių. - Ne juokai, kai trys rasės susivienija ir staiga nutaria įsiveržti į mūsų galaktiką.
- Gal ir taip, - numykė Elena. - Žinai, apie tai dar ankstoka rašyti. Tai tebuvo bandymas. Mus patikrino ir aš nesu įsitikinusi, ar gerai išlaikėme egzaminą.
- Turi omenyje mūsų sukeltus sprogimus?
- Mėgsti juokus, sekretoriau, - prunkštelėjo Elena. - Tai, ką pridarėme, tu vadini tiesiog sprogimais...
- Manai, Ardas buvo teisus? - vaikinukas pabandė pakreipti temą prieš pat jo asmeninį pabudimą tarp prabudusiųjų kilusių ginčų link.
- Manau, taip, - niūriai linktelėjo moteris. - Tačiau dauguma manė kitaip. Jie nepritarė rizikai. Netgi Tomas ir ligi-jiečiai... O dabar turime laukti atsako. Visi tai supranta ir ruošiasi. Kažkas žaidžia įdomią "šachmatų" partiją, kurioje žmonėms numatytas tik stumdomų figūrų vaidmuo. Tik ar jie nenudegs nagučių taip bežaisdami? Kaip kažkada pasakė Iskinas, kai viešėjo Žemėje: "Net ir šachmatų figūros gali sukilti." Na, bet baigiam apie tokius rimtus dalykus. Susiraskime įdomesnę temą. Ką tu manai apie "Harato krizę"?
- O... - supratingai numykė sekretorius. - Išprotėjęs Kūrėjas, karingi raguočiai... Įdomi istorija. Manau, kad tu ją žinai geriau nei aš. Girdėjau, buvai tarp tų, kurie vyko aiškintis į Haratą.
- Aha, - šyptelėjo moteris. - Buvau tarp tų, kurie gėdingai pabrukę uodegas skuodė iš raguočių planetos. Gerai. Baikim aptarimus. Pradedam darbą. Rašyk...
2030 metŲ spalio 12 dieno. Harato planeta
Abu planetos mėnuliai jau senokai ridinėjosi dangaus skliautu, bet gigantiškam geiperiui, žemišką leopardą primenančiam padarui, šiąnakt taip ir nepavyko pagauti grobio. Maža to, kad visi be išimties miško gyventojai puikiai slapstėsi nuo jo skvarbių akių žvilgsnio, jam ir pačiam jau kuris laikas teko slapstytis po krūmu, laukiant, kol pasišalins porelė įsibrovėlių. Žinoma, koks nors jaunesnis ir savimi labai pasitikintis geiperis būtų pabandęs jėga išvaryti atėjūnus iš jo medžioklės teritorijos. Jie juk neturėjo tokių durklo pavidalo ilčių ar aštresnių už peilius nagų, kuriais galėjo pasigirti šis milžiniškas katinas, o vienintelis įsibrovėlių ginklas - didžiuliai galvą puošiantys ragai - negalėjo būti labai pavojingi laukiniam, kovų užgrūdintam medžiotojui. Tačiau šis geiperis buvo kitoks. Seniai nebe jauniklis jis silpstančias jėgas kompensavo milžiniška patirtimi. Plėšrūnas jau kartą, labai jam asmeniškai nelaimingą ir sunkią dieną, buvo sutikęs tokius padarus. Tada rūkstančiu kailiu, už nugaros palikęs apanglėjusį savo patelės lavoną, jis sugebėjo pasprukti nuo žaibų ir griaustinių, kuriais svaidėsi šie keisti raguočiai. Tad dabar geiperis net negalvojo apie kokius nors kardinalesnius veiksmus, o gulėdamas po krūmu kantriai laukė, kol tie nerimstantys atėjūnai pasišalins iš jo medžioklės valdų, norom nenorom klausydamasis jų pokalbio, kuris šiam milžiniškam katinui atrodė kaip beprasmiškas mūkimas.
- Nebegaliu daugiau, Darhai, - jau kelintą kartą pasakė sukniubęs raguotis. - Jis tuoj pralauš paskutines užtvaras. O, dievai, kaip man skauda...
- Tu privalai, brolau, - švelniai apkabinęs draugo galvą, kalbino jį Darhas. - Mums tiek daug pavyko. Negalim sustoti be-veik prie ribos. "Atrodo, šį kartą jam tikrai labai blogai, -svarstė haratas, bandydamas pakelti bičiulį. - Jei sukniubęs prieš pusvalandį jis dar sugebėjo atsikelti, tai šį kartą, manau, teks jį nešti. Tik ar man pakaks jėgų? Labai sekina "parazito" balsas galvoje. Kol kas "draugų" sukonstruoti sąmonės barjerai mane gelbsti, tik ar ilgai. Akivaizdu, kad Turnui jie nebepadeda. Kiek laiko praeis, kai, sudoroję Turną, jis rimtai imsis manęs? Gal dar spėsim pasprukti... Nebe daug liko bėgti. Čia pat riba... Dar valandžiukė ir atsidurtume "draugų" kontroliuojamoje zonoje.
Reikia judėti...", - nusprendė haratas, padvigubindamas savo pastangas pakelti bendrakeleivį.
- Nebereikia, nebekankink manęs, - sudejavo Tumas. Gelsvas iš jo akių bėgantis skystis rodė, kad šis, kadaise toks galingas ir tvirtas karys, apako. - Aš mirštu, Darhai.
