Motina buvo dalinai kurčia ir jų
namuose, kaip vėliau apibūdino A. Kamiu - „daiktai neturėjo
vardų“.
Alberas Kamiu mokėsi komunalinėje mokykloje, vėliau laimėjo vietą
į
licėjų. Tuo metu susirgo tuberkulioze, kuri vėliau jį kankino visą
gyvenimą.
Jau mokykloje susidomėjo filosofija, 1936 m. gavo Alžyro
universiteto filosofo diplomą (jo diplominis darbas buvo –
„Neoplatonizmas ir krikščioniškoji mintis“). Šiuo darbu rėmėsi
ir
rašydamas svarbiausią filosofinį kūrinį "Maištaujantis
žmogus".
1934–1937 m. A. Kamiu buvo Prancūzijos kompartijos narys.
Komunistinis judėjimas jį viliojo kovos šūkiais ir tuo, kad gynė
nuskriaustuosius, reikalavo jiems teisių. Tačiau A. Kamiu nesigilino
į
mokslinius marksizmo pagrindus, organizuota klasių kova jam buvo
nepriimtina, todėl 1937 m. jis iš partijos buvo išmestas apkaltinus
trockizmu. Savo jaunystės laikus licėjuje A. Kamiu aprašė
autobiografinėje knygoje „Pirmasis žmogus“ (Le Premier Homme).
Šios
knygos rankraštis buvo rastas automobilyje, kuriuo važiuodamas žuvo
avarijoje 1960 m. sausio 4 d.
Mėgo teatrą, pats vaidino. Svarbiausias vaidmuo – Ivano Karamazovo.
A.
Kamiu ypač mėgo rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romaną
„Broliai
Karamazovai“.
1938 m. persikėlė gyventi į Prancūziją. Per karą dalyvavo
Prancūzijos
Pasipriešinimo judėjime. Tada sutiko Žaną Polį Sartrą, su kuriuo
užsimezgė artima draugystė. 1944–1947 m. redagavo kartu įsteigtą
pogrindinį laikraštį „Combat“. 1951 m. jų keliai išsiskyrė dėl
Sartro
komunistinių pažiūrų.
1957 m. už kūrybą gavo Nobelio premiją.
1960 m. sausio 4 d. žuvo autoavarijoje.
