Algimantas Kaminskas (g. 1944 m. balandžio 28 d.,
Kybartai, Lietuva) – lietuvių rašytojas, žurnalistas,
redaktorius.
Kybartuose gimęs Algimantas Kaminskas 1973 m.
baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, o dar po penkerių
metų jam įteiktas Vilniaus universiteto žurnalistikos diplomas.
Savo karjerą būsimasis rašytojas pradėjo Kėdainiuose, kur dirbo
laikraščio „Tarybinis kelias“ korektoriumi ir
korespondentu. Vėliau dirbo direktoriaus pavaduotoju to paties miesto
biochemijos gamykloje. Dar vėliau tęsė karjerą Jurbarke.
Į
žurnalistiką Algimantas Kaminskas grįžo 1980 m., tapęs
„Tarybinio kelio“ redaktoriaus pavaduotoju. Nuo 1984 m.
persikėlė į Panevėžį ir buvo rajono laikraščio
„Tėvynė“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1990 m. įsteigė to
paties pavadinimo leidyklą. Čia dirbo iki pat savo žurnalistinės
karjeros pabaigos, 2008 m.
Didžiausio populiarumo sulaukusia
rašytojo knyga galima laikyti 1981 m. pasirodžiusią knygą
„Kėdainių kronikos“. Tai – istorinė publicistinė
poema, skirta šešių šimtų metų jubiliejų
švenčiančiam miestui. Knygą sudaro 600 eilučių, o kiekviena
iš jų aprašo vienus miesto gyvenimo metus. 7 tūkst. knygos
egzempliorių buvo iškart parduoti. Ši knyga susilaukė
papildomų redakcijų ir leidimų 1992 m. ir 2015 m.
Šiuo
metu Algimantas Kaminskas jau daugiau kaip dešimtmetį nebedirba
spaudoje, todėl visą laiką skiria rašymui. 2017 m.
rašytojui už viso gyvenimo kūrybą buvo įteikta Gabrielės
Petkevičaitės-Bitės vardo premija. Atsiimdamas ją Algimantas Kaminskas
teigė, kad šiuo metu trys jo kūriniai atiduoti leidykloms, o dar
keturi rankraščiai guli ant darbo stalo – jis teigia turįs
ką pasakyti ir nestokojantis minčių. Rašytojas apgailestauja, kad
kūrybos procesą šiek tiek jau apsunkina laiko ir sveikatos
stygius.
Algimantas Kaminskas jokiam žanrui pirmenybės
neteikia. Tarp jo kūrinių yra ir poezijos, ir prozos –
rašytojas teigia, kad jam svarbiausias pats rašymo procesas.
Nuo 1982 m. rašytojas prikleuso Lietuvos rašytojų
sąjungai.
Algimantas Kaminskas pasakoja iki šiol
rašantis ranka. Rašytojass įsitikinęs, kad kompiuteris
tampa nepageidaujamu tarpininku tarp minčių ir teksto, o popierius kuria
intymesnį ryšį.
Rašytojas teigia, kad valstybei
svarbios istorinės datos, tačiau jis mato praeitį ne kaip istorinių
įvykių kaitą, bet kaip daugiasluoksnį procesą, kurio varomoji jėga
– žmonės ir jų išgyvenimai.