Algis Uzdila

Po studijų grįžo į gimtąjį kraštą. Mokytojavo lietuviškuosiuose Seinų bei Punsko licėjuose, kurį laiką ėjo Punsko licėjaus direktoriaus pareigas.

Algis Uzdila tris dešimtmečius buvo Punsko lietuvių kultūros namų šokio ansamblio „Jotva“ vadovas. Savo straipsnius rašytojas skelbdavo dvisavaitiniame Lenkijos lietuvių žurnale „Aušra“ (beveik trisdešimt metų buvo žurnalo korektorius). Sudarė penkis pradinės mokyklos lietuvių kalbos vadovėlius. Nuo 2015-ųjų Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys.

Iki 2005 m. sausio 6 d. Algio Uzdzilos pase buvo galima rasti lenkišką vardo formą Algiment Uździło. Tais metais jis nusprendė pakeisti ją į dabartinę.

Vienas plačiausių Algio Uzdzilos užmojų – pasiūlymas reformuoti lietuvių kalbos rašybą ir ortografiją. Anot jo, kepurėlės virš č, š, ž raidžių į lietuvių kalbą atėjo iš Čekijos, o nosines „nusižiūrėjome“ nuo lenkų. Jis siūlo plačiau išnaudoti raidę h, kuri šalia reikalingų balsių ar priebalsių atstotų ilgumą ar diakritinius ženklus. Dar 2008 m. išsakytas jos argumentas buvo tas, kad po šios reformos lietuviams būtų kur kas paprasčiau naudotis kompiuteriu, o lietuviški vardai būtų lengviau suprantami užsienyje. Algis Uzdila taip pat domėjosi ir lietuvių kalbos leksika – siūlė ir diegė naujadarus. Pavyzdžiui, vietoj kompiuterijoje naudojamo termino „skeneris“ jis ragino vartoti lietuvišką atitikmenį „skleislis“.

Geriausiai žinomas rašytojo Algio Uzdilos kūrinys – trijų dalių romanas „Užutėky verda vanduo“. Jame rašytojas pasakoja apie žmonių pastangas sudėtingų XX a. antros pusės politinių įvykių fone išsaugoti žmogiškumą ir neprarasti tikėjimo gyvenimo prasme. Veiksmas vyksta gimtosiose autoriaus kraštuose, Punske, tačiau nukelia skaitytoją ir į kaimynines šalis, į tolimąją Kanadą. Tai pasakojimas apie skirtingas kartas, jas siejantį ryšį, senąją lietuvių kultūrą bei pastangas ją atgaivinti.