Ana Achmatova

kovo 5 d., Domodedovas, Maskvos sritis, RTFSR) – rusų poetė, vertėja, rašytoja, literatūros kritikė, literatūrologė. Gimė netoli Odesos, atsargos laivyno inžinieriaus-mechaniko šeimoje. 1890 m. šeima persikėlė į Carskoje Selo, kur 1905 m. baigė gimnaziją. 1907 m. baigė gimnaziją Kijeve. Peterburge lankė istorijos ir literatūros specialybių aukštesniuosius kursus. 1910-1912 metais keliavo po Vokietiją, Prancūziją, Italiją. Pirmieji eilėraščiai pasirodė 1907 m., pirmieji spaudoje - 1911 m., priklausė akmeistų literatūrinei grupuotei.

1910 m. ištelėjo už poeto Nikolajaus Gumiliovo, su kuriuo 1912 m. susilaukė sūnaus Levo Gumiliovo. 1918 m. su vyru išsiskyrė ir ištekėjo už V. Šileiko. 1921 m. Nikolajus Gumiliovas buvo sušaudytas. Su antruoju vyru A. Achmatovas išsiskyrė ir 1922 m. užmezgė santykius su menotyrininku N. Puninu (mirė lageryje 1953 m.). Deja, daugelį Achmatovos artimųjų ir draugų palietė Stalino represijos - N. Puninas triskart buvo areštuotas, o poetės vienintelis sūnus Levas Gumiliovas daugiau nei 10 metų praleido kalėjime. „Bet lemtis šita… / Žinai, jos tik priešui linkėti / Galėčiau.“. Nevilties skausmu paženklintas ir vienas žymiausių poetės kūrinių „Rekviem“

1939 m. priimta į Rašytojų sąjungą, o 1946 m. (kartu su M. Zoščenka) Stalino įsaku pašalinta. Dėl „antiidėjinės“ kūrybos Achmatova buvo tildoma, genama ir cenzūruojama. Net po jos mirties dar eilę metų jos kūriniai buvo uždrausti. Sunkiai išgyveno Leningrado blokadą, vėliau išvyko į Maskvą, dar vėliau į Taškentą. Daugiausia gyveno iš vertimų. Tik paskutiniais gyvenimo metais buvo šiek tiek reabilituota.

Dukart nominuota Nobelio premijai (1965 ir 1966 metais). Apdovanota Italijos premija, poetei suteiktas Oksfordo universiteto garbės daktaro vardas.
1965 m. metais patyrė ketvirtą infarktą. Mirė 1966 m., sulaukusi 76 metų amžiaus. Palaidota Sant-Peterburgo Komarovo kapinėse.

Lietuvių skaitytojas turi progą susipažinti su šios ir kitų garsiausių rusų poetų eilėmis, išspausdintomis originalo ir lietuvių kalba knygoje „Mes – ketvertas“. Be Anos Achmatovos šioje knygoje galima susipažinti su Marinos Cvetajevos, Boriso Pasternako ir Osipo Mandelštam kūryba. Jeigu jums patiko šių rusų klasikų kūriniai, gali būti, kad pamėgsite ir kitų lietuvių bei užsienio poetų kūrybą.