Antanas Baranauskas (1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, Utenos apskritis – 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose) – poetas, kalbininkas, matematikas, Seinų vyskupas, Biblijos vertėjas.

Užaugo penkių vaikų šeimoje su trimis broliais ir seserimi. Dar trys broliai mirė vaikystėje.

Pirmąsias mokslo žinias gavo namuose iš tėvo ir brolio. 1841–1843 m. mokėsi lenkų kalba Anykščių pradžios mokykloje, 1845–1848 m. žiemomis lankė Anykščių rusišką parapinę pradžios mokyklą, o vasaromis ganė tėvų bandą. Kadangi lėšų mokytis nebuvo, 1848–1849 m. buvo išsiųstas tarnauti pas kleboną Joną Danevičių į Gelvonų kleboniją liokajumi.


Antanas Baranauskas nebuvo stiprios sveikatos ir nelabai tiko prie sunkių ūkio darbų, todėl tėvo, Anykščių valsčiaus raštinės tarnautojo, sprendimu buvo išsiųstas į dvimetę Rumšiškių raštininkų mokyklą (1851–1853). Čia buvo rengiami Rusijos imperijos valstybinių įstaigų tarnautojai, galintys tvarkyti įvairius dokumentus. Čia išmoko rusų kalbą ir būdamas 14-os metų lenkų kalba parašė pirmuosius eilėraščius.

1853 m. išvyko į Žemaitiją: dirbo raštininko padėjėju Vainute, Raseiniuose, Sedoje ir Skuode. 1853–1856 m. rašė lenkų kalba dienoraštį - unikalų XIX a. vidurio tokio žanro dokumentą.

1855 m. Telšiuose susipažino su pagarsėjusia žemaičių poete Karolina Praniauskaite. Ji supažindimo A. Baranauską su lenkų literatūra, o jos brolis kunigas Otonas Praniauskas padėjo 1856 m. įstoti į Varnių kunigų seminariją. Motiejaus Valančiaus vadovaujama seminarija rengė naują kunigų kartą. Čia studijuodamas Baranauskas apsisprendė rašyti lietuvių kalba.

Dar Varniuose susidomėjo kalbotyra, ėmėsi kurti lietuvių bendrinę rašomąją kalbą, padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai, sukūrė nemažai lingvistinių terminų, kurie vartojami iki šiol (būdvardis, balsis, dvibalsis, skaitvardis, sakinys, tarmė...).


1858 m. Žemaičių vyskupija Baranauską, kaip gabų klieriką, išsiuntė į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, kur jis toliau studijavo teologiją. Po studijų išvažiavo tobulintis į Vakarų Europos universitetus - Miuncheną, Insbruką, Leveną, Romą. 


Svarbiausius savo grožinius kūrinius lietuvių kalba Baranauskas sukūrė
būdamas 23-ejų 24-erių metų per trumpą laiką – 1858–1859 m.
Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra kelionės laiškų poema „Kelionė
Peterburkan“, sukurta studijuojant Peterburge (1858–1862), ir romantinė
poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.). Ši poema laikoma lietuvių
literatūros klasika.


1866–1897 m. A. Baranauskas gyveno Kaune. Kelis mėnesius buvo Kauno arkikatedros vikaras, 1866–1884 m. - Kauno Žemaičių kunigų seminarijos profesorius.

1885 m. pradėjęs kilti bažnytinėje hierarchijoje Baranauskas baigė pedagoginį darbą Žemaičių kunigų seminarijoje. Įsitraukė į savarankiškas matematikos studijas. Sukūrė ir pasiūlė naudoti nemažai ir šiuo metu vartojamų lietuviškų matematikos, daugiausia geometrijos terminų (trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas, smailus kampas ir kt.).

1897 m. A. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Seinuose pasiliko iki gyvenimo pabaigos. Buvo pirmas vyskupas šiame krašte prašnekęs į tikinčiuosius lietuviškai.


1901 m. ėmėsi versti Bibliją iš lotynų ir lenkų kalbų (Lietuvos katalikai neturėjo į lietuvių kalbą išversto viso Senojo Testamento). Jo išverstas Senasis testamentas buvo pirmasis pilnas katalikiškas šio teksto vertimas į lietuvių kalbą.


Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose. Palaidotas Seinų katedros Švč. Mergelės Marijos koplyčios kriptoje.