10 geriausių siaubo romanų rekomendacijų Helovino proga: kodėl savo noru pasirenkame išsigąsti?

Baimė – tokia natūrali emocija, be kurios negalėtume įsivaizduoti savo gyvenimo. Nors tikriausiai nesiejame jos su malonumu ir teigiamais pojūčiais, tiesa ta, kad vienokiu ar kitokiu būdu mielai priimame siaubą į savo gyvenimą. Jei ne žiūrėdami siaubo filmus ar serialus, tai bent jau gąsdindami vienas kitą baisiomis istorijomis, jei ne iš tiesų nutikusiomis, perduodamomis iš lūpų į lūpas, tai rašytinėmis, romanų, trumpų istorijų, trilerių, detektyvinių pasakojimų pavidalu. Pastarųjų TOP autoriai ir jų kūryba buvo aprašyti šiame blogo įraše.

Vis dėlto, nors siaubo istorijomis pradėjau domėtis dar ankstyvoje vaikystėje, vis slaptai pasikuisdama detektyvinių ar gąsdinančių romanų lentynose, o ir perjungdama kanalą į kokį siaubo filmą per televizorių, save pagąsdinti mėgstu reguliariai, beveik profilaktiškai. Tačiau tikriausiai niekas nedrįstų ginčytis, kad su siaubo istorijomis dažniausiai asocijuojamas laikotarpis – ruduo. O jei dar tiksliau – Helovinas. Šventė, Lietuvoje neturinti ypač gilių tradicijų, tačiau džiuginanti visus siaubo mėgėjus ir paskatinanti į rankas paimti kokį šiurpesnį romaną.

 

Kaip išsirinkti tinkamiausią siaubo romaną?

Pastaruosius išsirinkti gali būti nelengva. Gi yra tiek daug skirtingų siaubo rūšių ir porūšių, tipų ir sub-žanrų! Siaubas gali būti realistiškas arba mistinis, paranormalus ar grįstas tikrais faktais ir realiai nutikusiais įvykiais. Siaubo žanre telpa šitiek daug – ir fantastika, ir realybė, netgi šiek tiek publicistikos. Tačiau kaip išsirinkti sau tinkamiausią kūrinį? Kuris išgąsdintų labiausiai? Paveiktų stipriausiai? O kuris Helovino laikotarpiui tinka geriausiai?

Tiek užkietėjusiems siaubo žanro gerbėjams, tiek tik pradedantiems degustuotojams pristatau rūpestingai atrinktą 10-ies geriausių siaubo knygų sąrašą, subalansuotą kiekvieno skoniui. Čia sau tinkamą kūrinį ras tiek fantastikos, tiek tikrų istorijų gerbėjai, tiek norintys būti išgąsdinti tradiciniais ir įprastais, tiek netikėtais būdais!

Tai – tiek literatūriškai stiprūs kūriniai, nepadarysiantys gėdos net tuomet, jei juos pastatysite į klasikinių knygų lentyną, tiek literatūrinis greitas maistas – greitai perskaitomi ir taip pat greitai suvirškinami romanai, suteikiantys momentinį pasitenkinimą ir puikiai tinkantys visiems, norintiems išjungti smegenis. Tik ar po to nebus baisu išjungti šviesą?..

Pristatau savo 10 geriausių siaubo romanų: ir literatūros gurmanui, ir pradedančiajam skaitytojui!

 

1. Howard Phillips Lovecraft „Tykantis tamsoje. Kūrybos rinktinė“

Esu įsitikinusi, kad norint gerai suprasti ir perprasti tam tikro žanro subtilybes, reikia įsigilinti į visa ko ištakas. Kaip mokomės nuo pačių pradžių ir pagrindų, pirmiausia išmokdami, pavyzdžiui, taisyklingai laikyti raketę, o ne iš karto atmušti kamuoliuką, taip ir literatūroje, tikiu, į žanro pradžią verta pradėti gilintis nuo pačių jo pradininkų. Ypač jei pradeda atrodyti, kad skaitomi detektyvai ir trileriai tik kartojasi, o autoriai nieko naujo nebesugalvoja… Dažnai prisimenu pasakymą, kad visos istorijos jau yra parašytos, o naujosios knygos – tik perpasakojimai, detales ir siužetus sukeičiant, perdėliojant, permąstant.

Tikiu, kad paskaičius H.P.Lovecrafto kūrybos rinktinę, gali paaiškėti, kad istorijos, kurias laikėte savo mėgstamomis, iš tiesų yra įkvėptos ne ko kito, o šio įspūdingo rašytojo, palikusio savo žymę ne tik literatūroje, bet ir mene apskritai – jo kūrybinių pėdsakų galima rasti dainose, filmuose, spektakliuose, poezijoje, tapyboje, grafikoje, netgi architektūroje. O ką jau bekalbėti apie vaizdo ir stalo žaidimus, komiksus!

Howardo P. Lovecrafto kūryba – tikras literatūrinis desertas kiekvienam fantastikos gurmanui. Čia gausu autoriaus išgalvotų būtybių, mokslinės fantastikos žanrui būdingų elementų. Šis kūrinys gerbėjų nenuvils – „Tykantis tamsoje“ galima rasti puikios vertėjų komandos lietuviškai prikeltus visus autoriaus tekstus.

 

2. Stephen King „Svetimas“

Kalbos apie siaubo žanrą atrodytų visai nerimtos, jei nebūtų užsiminta apie tikrąjį siaubo knygų Karalių, parašiusį beveik septynias dešimtis knygų, daugiau nei du šimtus trumpų istorijų. Jo kūriniai ekranizuoti beveik 250 kartų, o už savo kūrybą autorius apdovanotas tokiais dešimtimis prestižiškiausių apdovanojimų. Kas? Atsakymas pavardėje – ne kas kitas, kaip Stephenas Kingas.

Į Lietuvos skaitytojų širdis pasibeldęs dar praeitame amžiuje, galutinai jose įsitvirtino kūriniu „Svetimas“, jame ne tik įterpdamas keletą sakinių lietuviškai, bet ir paminėdamas Lietuvą. Tačiau tai – tik smagus faktas. Knygoje linksmybių kur kas mažiau, o siaubo karalius įrodo, kad kūrybinio parako jam netrūksta net įžengus į aštuntąją gyvenimo dešimtį!

„Svetimame“ yra užuominų į mokslinę fantastiką ir fantastiką apskritai, todėl tiems, kuriems prie širdies realistiškesnis siaubas, siūlyčiau tokius Kingo kūrinius kaip „Doloresa Kleiborn“, „Įtūžis“, „Mizerė“, „Džeraldo žaidimas“, „Kudžas“.

 

3. Alex North „Šnabždėtojas“

Užsiminus apie Stepheną Kingą, iš karto pagalvoju ir apie vieną labiausiai mane nudžiuginusių, iki tol negirdėtų autorių – Alex North. Jo knyga „Šnabždėtojas“ man tapo neabejotinu 2019-ųjų metų atradimu, o istorija, sekanti sūnaus ir tėvo santykį baisaus siaubo akivaizdoje – vieną geriausių pagrobimo istorijų, kuri siejasi su tokiais siaubo klasikos šedevrais, kaip J.Fowles „Kolekcionierius“, Thomas Harris „Avinėlių tylėjimas“, Stepheno Kingo „Mizerė“.

Tai puikus pasirinkimas realistiško, kasdieniško siaubo mėgėjams, o knyga neleidžia atsikvėpti iki pat pabaigos, autoriui skaitytoją tampant už nosies, verčiant nepaliaujamai spėlioti ir erzinant iki pat paskutinio puslapio.

 

4. Sarah Pinborough „Ydingas ratas“

Jei reikėtų išsirinkti knygą, per pastaruosius keletą metų savo pabaiga mane nustebinusią labiausiai, neabejotinai paminėčiau „Ydingą ratą“. Knyga, prasidedanti gana įprastai ir bene nuspėjamai, primenanti šiuo metu tokius populiarius trilerius apie santuokinį gyvenimą, talentinga autorės ranka mane taip užliūliavo, jog net nepajaučiau, kada likau žiopčiojanti iš nuostabos.

Nors kartais trileriai atmintyje susivelia į neišpainiojamą raizgalynę, net praėjus keliems metams po to, kai perskaičiau „Ydingą ratą“, galiu drąsiai teigti – ši knyga yra nepamirštama. Galbūt detalės atmintyje ir pranyks, bet įspūdis ir emocija išliks, o ir nepaliks abejingų, garantuoju!

 

5. Michelle McNamara „Išnyksiu tamsoje. Ieškomiausio JAV serijinio žudiko pėdsakais“

Pačios baisiausios istorijos – iš tiesų įvykusios, tikrais faktais paremtos. Argi ne? Šioji – kaip tik tokia. Nors „true crime“ žanras Lietuvoje dar absoliučiai naujas, o tai – viena pirmųjų tokio pobūdžio knygų išleista lietuviškai, neabejotinai siečiau jį su siaubu. Šiaip ar taip – istorija tokia, kad jos, rodos, nesugebėtų sukurti net talentingiausio kūrėjo protas.

Knygoje „Išnyksiu tamsoje. Ieškomiausio JAV serijinio žudiko pėdsakais“. Autorė pasakoja apie baimę Kalifornijoje sėjusį žudiką, rodos, nesugaunamą ir išnykstantį tamsoje net jo ieškant didžiausioms komandoms, talentingiausioms pajėgoms. Talentinga žurnalistė Michelle McNamara, daug metų paskyrusi šiai, rodos, neišsprendžiamai bylai, ne tik pabudino visuomenės susidomėjimą bylomis, kurios gąsdino kraupumu, bet ir prisidėjo prie jų išsprendimo. Savo laiką, pinigus ir jėgas ji skyrė tam, kad Auksinės Valstijos Žudikas būtų sugautas, o daugiau nei 10 nužudymų ir daugiau 50 išprievartavimo aukų pagaliau gautų teisingumą, kurio nusipelnė.

 

6. Stephen King „Tas“

Vienas ilgiausiai siaubo Karaliaus rašytų romanų, sulaukęs net trijų kritikų ir gerbėjų pripažintų ekranizacijų, gąsdinęs vaikus, paauglius ir suaugusiuosius nuo pat jo išleidimo 1990-aisiais, iki šių dienų, kuo puikiausiai įrodantis, kad siaubo ištakos neturi jokios galiojimo datos, o pats siaubas – bendražmogiškiausias mus siejantis dalykas.

Istorija, pasakojanti apie mažą Derio miestelį ir jame veikiančių draugų būrelį, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprasta ar net kiek absurdiška, ypač galvoje sukantis klouno vaizdiniams, tačiau neapsigaukite! „Tas“ savyje talpina kur kas daugiau, nei būtų galima pagalvoti – čia gausu metaforų į žmogaus psichologiją, sociologinių pasvarstymų, puikus, nuo Stepheno Kingo knygų neatsiejamas humoras, realistiški dialogai, veikėjai, kuriuos stebime augant, keičiantis, perlipant didžiausias savo baimes.  Ir nors knygoje neabejotinai gausu fantastinių elementų, jie – tik apvalkalas tokiam siaubui, kokį neabejotinai savyje slepiame kiekvienas mūsų. Tik ar išdrįsite žvilgtelėti į savo pačių vidų?

 

7. Jane Harper „Sausra“

Gera knyga man yra neatsiejama nuo atmosferiškumo, kurį autorius sugeba sukurti. Jane Harper – kaip tik tokia kūrėja – atmosferiškai, kinematografiškai, įtaigiai ir nepamirštamai rašanti. „Sausra“ – neabejotinas perliukas kiekvienam įtampos ir realistiško siaubo mėgėjui, kiekvienam norinčiam narplioti ilgametes šeimynines paslaptis, norinčiam skaityti tarp eilučių ir pasiruošusiam bemiegei nakčiai – pažadu, tai knyga, kurios nenorės paleisti iš rankų neužvertus paskutiniojo puslapio.

„Sausros“ siužetas seka paslaptingą nužudymą nenuspėjamomis aplinkybėmis, pareigūną Aroną Falką, akivaizdžiai turintį savų paslapčių ir mažą miestelį, kankinamą baimės, nutylėjimų ir nežemiškos sausros. Būtent šioji tampa visa ko ašimi – autorė taip tobulai perteikia alinantį karštį ir jo sukeliamą siaubą, jog knyga neabejotinai sušildys net šalčiausią vakarą, o ir privers skaitytoją spėlioti iki pat pabaigos, bandant išnarplioti įsimintiną nusikaltimą ir ieškant (ne)kaltų.

 

8. Dirk Kurbjuweit „Baimė“

Ko bijome labiausiai? To, ko negalime pakeisti? To, kas mums nepažinta, nežinoma, neaišku? To, kam neturime absoliučiai jokios įtakos? „Baimėje“ autorius analizuoja būtent tai, pasakojimo stiliumi primindamas A. Kamiu, siaubą perkeldamas į kiek filosofiškesnį, o todėl ir labiau gąsdinantį lygmenį.

Tai puikus pasirinkimas literatūros gurmanams ir tiems skaitytojams, kurie nemėgsta knygų, kuriose viskas padėta ant lėkštutės – autorius leidžia skaitytojui spręsti pačiam, spėlioti, o ir užduoda daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Jis netampo už nosies, veikiau kalba monologu, sumaniai skrosdamas žmogaus baimės psichologiją, gilindamasis į visa ko ištakas, retkarčiais net priversdamas skaitytoją pamiršti, kad tai – grožinis kūrinys.

 

9. Gin Phillips „Baimės karalystė“

Įsivaizduok – esi mama, vaikštanti po zoologijos sodą kartu su savo mažu sūneliu. Jau planuoji kaip grįši namo pas mylintį vyrą – temsta, garsiakalbiai skelbia apie zoologijos sodo užsidarymą ir jo neišvengiamą artėjimą. Tačiau girdi dar šį tą. Šūviai? Esi priversta slėptis. Nežinai kiek dar tokių kaip tu. Kas draugas? O kas priešas? Kur esi saugi? Ar iš viso kur nors įmanoma būti saugiam? Kaip nuraminti vaiką, kuris jaučia ore sklindančią baimę ir grėsmę? Kaip susisiekti su mylimu vyru? Policija?

Knyga „Baimės karalystė“ yra greitas, tačiau nepaprastai paveikus, neįtikėtinai puikiai sukaltas skaitinys, kupinas įtampos, primenantis Amerikietiškuosius kalnelius. Nespėji nusileisti ir vėl kyli į viršų, emocija keičia emociją, o laiko įkvėpti, rodos, visai nebelieka. Puikus pasirinkimas tiems, kuriems patinka realistiškos istorijos, o ir kurių mėgstamas siaubas neturi nieko bendro su fantastika. Ir net siejasi su šiandieninėmis aktualijomis. Nuo to tik baisiau, argi ne?

 

10. Daphne du Maurier „Mano giminaitė Reičelė“

Jei jau sąrašą pradėjome siaubo klasika, atrodo, jog teisinga būtų jį užbaigti tuo pačiu, šį kartą pristatant siaubo klasikos karalienę Daphne du Maurier. Nors ji skaitytojams dažniausiai pažįstama dėl romano „Rebeka“, mažai kas žino, kad ji – tikra siaubo filmų pradininko, tikro siaubo maestro Alfredo Hičkoko mūza. Pagal jos kūrinius režisierius pastatė tokius filmus kaip „Rebeka“, „Paukščiai“.

Nors Daphne du Maurier šiuolaikinio skaitytojo skoniui gali pasirodyti per paprasta, nei nuspėjamumu, nei moterišku švelnumu jos nebūtų galima apkaltinti – užliūliuodama skaitytoją gero skonio ženklais, šilku ir nėriniais, rafinuotais veikėjais ir malonybėmis, ji kuria įtampos, baimės ir paslapčių atmosferą, o romanu „Mano giminaitė Reičelė“ dar ir mosteli tokią pabaigą, kad per maža nepasirodys, o ir galvą neabejotinai reikės pasukti, verčiant save paskutinio puslapio skaitymą pakartoti – pala pala, KĄ?

 

Kodėl negalime atsispirti siaubo žanrui?

Nors neabejoju, kad norintys sau rasti tinkamiausią siaubo romaną, tikrai iš šio sąrašo ras bent kažką tokio, ko dar nebūtų skaitę ir ką norėtų pabandyti. Man atrodo įdomu ne tik pasirinkti geriausią knygą, bet ir suprasti kodėl apskritai norime būti išgąsdinti. Iš kur kyla žmonių noras sukelti baimę sau ir kitiems? Kodėl renkamės kraupias istorijas knygose ir ekrane, nors puikiai žinome, kad naktį užsimanius į tualetą, reikės save įtikinėti palaukti pirmosios ryto šviesos?

Yra daug psichologinių teorijų, aiškinančių žmogaus susidomėjimą baisiomis istorijomis. Pasak tyrimo, atlikto dar 1994-aisiais, profesorių J. Haidt‘o, C. McCauley‘aus ir P. Rozin‘o, kuriame jie tyrė žmonių santykį su baime ir pasišlykštėjimu, žmogus renkasi save gąsdinti, nes taip jaučiasi kontroliuojantis situaciją! Kuomet baimę priimi į savo gyvenimą pats, pavyzdžiui, atsiversdamas siaubo romaną ar nueidamas į siaubo filmą, neleidi baimei tavęs kontroliuoti ir tarsi gali ją valdyti – žinai kada būsi išgąsdintas. Taip emocijai, kuri įprastai neatrodytų nei maloni, nei laukiama, nesuteiki įprastų galių – bent dalinai pašalini netikėtumo aspektą.

Kitas psichologijos profesorių atrastas siaubo filmų ir knygų patrauklumo aspektas – paliekama galimybė nuo siaubo atsiriboti. Žinojimas, kad istorija yra sukurta, nereali ir nenutikusi tikrovėje, leidžia žmogui save nuraminti ir nesuteikti baimei tokios galios, kokią ji turi įprastomis gyvenimiškomis aplinkybėmis. Būtent todėl dažnas renkasi paranormalias, fantastines, mistines istorijas – nuo jų dar lengviau atsiriboti, kai veikėjai – ne žmonės, o įvykiai – niekaip neįmanomi realiame gyvenime!

Bet svarbiausia tai, kad žmonės leidžia siaubui juos paveikti! Utrechto Universiteto mokslininkas, daktaras Jeffrey Goldstein‘as teigia, kad tai svariausias argumentas, kalbant apie žmonių susidomėjimą siaubo knygomis ir filmais. Siaubas padeda ne tik sukaupti dėmesį, bet ir leidžia pajausti stiprių emocijų antplūdį, o tai palieka ilgalaikį, įsimintiną efektą – nebūtinai prisimename siužeto detales, bet net po daug metų galime kam nors pritarti – uch baisu buvo! Tokį garantą palieku ir su šiuo sąrašu – jame esančios knygos abejingų nepaliks. Siaubo efektas – garantuotas!